Taip buvo ne visad: bernvakario šventimo istorija

preloaderJeigu šiuolaikiniai žmonės gyventų Spartoje, gyvenimas atrodytų kur kas kitaip. Ne vien todėl, jog gatvėse berniukai kovotų už išlikimą, o vietiniai polio vyrai žinotų esą stipriausi pasaulio kariai. Priešvedybinis gyvenimas taip pat kurtų kitokį įspūdį – belikus dienai iki jaunikio vestuvių, jo draugai spartiečiai susirinktų vakarienės metų paminėti bendražygio jaunystės pabaigos ir skelbtų tostus jo garbei. Manoma, kad būtent taip, maždaug 5 amžiuje prieš Kristų, gimė bernvakario tradicija, šiais laikais spėjusi įgauti ir kiek kitokių atspalvių.

Anglakalbėse šalyse bernvakaris dar žinomas kaip „stag party“ (elnių vakarėlis) – šio pavadinimo pėdsakai kilę dar iš senovės keltų kultūros. Visų pirma, elnias, bandos vadas su į viršų besistiebiančiais ragais, simbolizuoja stiprybę ir amžinumą – savybes, kurios turėtų tapti įkvėpimu kiekvienai jaunai šeimai. Be to, raguotasis dievas keltų bei anglų mitologijoje buvo minimas kaip vyriškumo įsikūnijimas, o būtent vyrišką galią ir mini bernvakario dalyviai. Tačiau iki tol turėjo praeiti ilgi metai, kol elnias atsikratė dieviškosios auros ir žengė į naktinį šėliojimų sūkurį, kitaip žinomą bernvakario vardu.

Vienas pirmųjų tokio pobūdžio vakarų, užfiksuotų oficialiuose rašytiniuose šaltiniuose, įvykęs 1896-aisias metais. Britas, vardu Herbertas Barnum Seeley, sugalvojęs paminėti paskutinę savo brolio viengungišką naktį tikrai negalėjo tikėtis, kad šventė bus nutraukta policijos. Pasirodo, apie vakarėlį ėmę sklaidyti gandai, jog viena žymi pilvo šokių šokėja jame pasirodysianti nuoga, tad nieko nelaukusi į vakaro organizavimą įsitraukė ir moralės sergėtoja policija.

Laimei, 2016-aisiais policija atlieka kiek kitokį vaidmenį ir suplanuotas vakaras nebus sustabdytas tol, kol neperžengs įstatymo ribų.

Įdomu ir tai, jog šiais laikais bernvakaris retai kada begali pateisinti savo vardą – vis populiarėja ištisi „bern-savaitgaliai“, kuriuose jaunikis priverčiamas atlikti įvairiausias užduotis, o ypač – svečioje šalyje. Didžiosios Britanijos piliečiai renkasi pigaus ir gero alaus sostines, tokias kaip Talinas, Praha ar Vilnius (tad belieka tik pavydėti mums, jog mūsų bernvakario idėjos tampa realybėje savoje šalyje), o amerikiečių fronte galutinis tikslas pasiekiamas įžengus į pramogų sostinės Las Vegaso spindesį.

Grįžtant į žemyninės Europos ribas, štai Prancūzijoje ši šventė vadinama „enterreent de vie de garcon“, kas kiek negrabiai gali būti verčiama kaip „berniukiško gyvenimo laidojimas“. Italijoje šventei suteiktas „adio al celibato“ pavadinimas, reiškiantis atsisveikinimą su nevedybiniais gyvenimo metais (ir ne celibatu, kaip galbūt galima suprasti iš pirmo žvilgsnio).

Ir nors bernvakario idėja, aplaistyta alkoholiu, striptizu bei išdaigomis, verčiančiomis raudonuoti jaunikį, kai kuriems gali atrodyti keistoka, kiek įdėmiau pagalvojus ir pasvarsčius, visi švenčių papročiai, nė neišskiriant vestuvių, gali pasirodyti beprotiškai keisti. Štai santuokos pradžia – būrys žmonių, iš kurių du apsirengę bene paradiniais drabužiais, susirenka, jog dažniausiai bažnyčios ir kankinių statulų apsuptyje pamatytų, kaip du žmonės apmauna vienas kito pirštą žiedu, na, ir galiausiai – kad paplotų it atsidėkodami, nes už būsimą puotą tie du žmonės turbūt yra pakloję nemenką pinigų sumą.

Todėl prieš žengiant į keistą ir savų mažų ritualų kupiną vedybinį gyvenimą ir jau iškentus ilgą bei varginantį vestuvių planavimą, galima atleisti tą norą trumpam atitrūkti ir atsipalaiduoti. Juk gyvename visgi ne Spartoje, tad vieną vakarą ar savaitgalį kiekvienas tuoj vesiantis vyras turi teisę pasijusti taip lyg grįžęs iš pergalingo karo žygio ar elnių medžioklės.

Naujienos iš interneto