Estampai J. Strielkūnui –
šviesos link
Balandžio 29 d. Rašytojų klube atidaryta grafikės Viktorijos Daniliauskaitės estampų ir iliustracijų paroda „Trečio brolio laiškai“, skirta poeto Jono Strielkūno 75-mečiui (paroda vyks iki gegužės 15 d.).
Parodoje – 1980-2002 m. sukurti J. Strielkūnui skirti darbai.V. Daniliauskaitė iliustravo 3 J. Strielkūno poezijos knygas „Rinktinę“ (1986), „Trečią brolį“ (1993) ir „Naktinius sodus“ (2002). Kaip prisipažįsta pati grafikė, ją palietė J. Strielkūno lyriškumas, tėviškės nostalgija.
Su J. Strielkūnu siejo netiesioginė pažintis – pirmiausia ir poeto tėviškė, ir dailininkei artimos vietos – greta, šalia Gelažių (čia 9 m. dailininkės šeima glaudėsi grįžusi iš Sibiro), Panevėžio r.
Parodoje pristatomi ir estampai pagal J. Strielkūno poeziją, ir iliustracijos:1980-1981 m. sukurtas linoraižinių ciklas „Pagal J. Strielkūno poeziją“ su įkomponuotais žodžiais iš jo poezijos. Kaip teigia pati grafikė, būtent šis ciklas padėjo formuotis jos pačios stilistikai. Tai – savarankiškas estampų ciklas, jis nebuvo panaudotas iliustracijoms. V. Daniliauskaitė gerokai vėliau gavo užsakymą parengti iliustracijas J. Strielkūno „Rinktinei“ (1986).Grafikė dėkinga knygos dailininkui Rimantui Tumasoniui, kuris kūrybiškai Viktorijos iliustracijas įkomponavo juodame fone.
Parodoje eksponuojamas ir triptikas „Kelias“ (1981) pagal J. Strielkūno žodžius, spalvotų linoraižiniųciklas „Nuodėmės“ (1988) pagal J. Strielkūno poeziją,spalvotas linoraižinys „Rodūnėliai“ (1980) pagal J. Strielkūno poeziją. Šiame linoraižinyje – nelyg lango rėme, primenančiame kryžių, įkomponuota rymanti figūra, menanti Rūpintojėlį. Tai – lyg savotiška skausmo paženklintos istorinės tautos atminties metafora.
Pristatomas ir iliustracijų ciklas „Naktiniai sodai“ (2002), kurį sudaro piešiniai tušu, sukomponuoti ant lininės drobės, taip pat miniatūriniailinoraižiniai.Piešiniai tušu išsiskiria kompozicijų eskiziškumu, grakščia linijų kalba.
Akivaizdu, kad V. Daniliauskaitės grafika mažai nuo skiriasi nuo knygų iliustracijų. Stilistiškai kūriniai varijuoja: nuo abstrahuotų, apibendrintų vaizdų iki visiškų abstrakcijų, beje, savotiškai primenančių audinių raštus („Juodoji kompozicija“, II – III, VI, 1995).
Pasak Gražinos Gurnevičiūtės, „Daniliauskaitė savitai išryškino linoraižinio specifiką. […] Pagrindinėmis raiškos priemonėmis tapo linija ir plokštuma, praturtinta reljefu arba gyvu rankos judesiu uždėtu dažu“. Ingridos Korsakaitės žodžiais, „lakoniškomis plastikos priemonėmis ji kuria monumentalius, talpios prasmės įvaizdžius. Iš pirmo žvilgsnio asketiška, šiurkštoka jos raižysena įsižiūrėjus atskleidžia kiekvieno linijos kryptelėjimo, kiekvieno brūkšnelio ar taško svarbą, juodų ir baltų plotmių sąrangos ritmą“.
Šioje parodoje eksponuojamiems V. Daniliauskaitės darbams, kaip ir visai grafikės kūrybai, būdingasakralumo atmosfera, abstrahuoti vaizdai, simbolių, asociatyvių, metaforiškų ženklų kalba. Dažniausi kūrinių, skirtų J. Strielkūnui (beje, ir visos kūrybos) motyvai – gamtos erdvės ženklai – arimai, akmenys („Kelias III“, 1981), paukščiai, etnografinės, taip pat baltiškos, krikščioniškos, atminties ženklai – sodybų, langinių su paukščiais, koplytstulpių, krikštų („Kelias II“, 1981) – fragmentai.
Vaizdiniai patiria transformacijas, metamorfozes. V. Daniliauskaitės žodžiais, „mėnulio delčia virsta dalgiu, luotu, žalčiu. Žvakės liepsna ir medžio siluetas. Žvaigždė ir laužo kibirkštis“. Susijungia ir ciklinio, gamtiško, ir istorinio laiko plotmės. Taip ir norisi prisiminti parodoje neeksponuotą V. Daniliauskaitės spalvotų linoraižinių ciklą „Baltai“.
Beje, 2011 m. Lietuvos nacionalinis muziejus išleidoišsamų V. Daniliauskaitės kūrybos albumą, kuriame pristatyta grafikės dailininkės kūryba – grafika, objektai, svarbiausios parodos, pateikta bibliografija.
Šioje parodoje pateikiami ir juodai balti, ir spalvoti linoraižiniai, bet ir pastaruosiuose dominuoja tamsūs – pilkšvi, juosvi, melsvi tonai, svarbus išlieka baltų ir tamsių plokštumų ritmas. Taip ir menasi J. Strielkūno žodžiai, „mūsų gyvenimai – tai naktų sodai, kurias vaikščioja tamsūs šešėliai ir šviesios dvasios. Likime ištikimi šviesai“.
Ona Gaidamavičiūtė
