Lentvario miestas (miesto teises gavo 1949 m.) turi ne tik Lentvario miesto laikraštį „Klevų alėja“, bet ir savo rašytoją, knygų leidėją Valentiną Banuševič. Ji savo lėšomis išleidusi jau dvi knygas apie Lentvarį. O kas toliau?
„Trakų žemės“ redakcija kalbasi su knygų apie Lentvario miestą autore ir leidėja, Lentvario pirmosios vidurinės mokyklos bibliotekos vedėja Valentina Banuševič.
P. Valentina, norėtume paklausti, kaip atsidūrėte Lentvaryje?
Į Lentvarį atvykau prieš 26 metus, t. y. 1987 m., iš Rusijos, kartu su vyru Francu, kilusiu iš Lietuvos, iš Šalčininkų r. Drauge atvyko ir mūsų sūnelis Eduardas. Tada aš laukiausi kito vaikelio, tad antrasis mūsų sūnus Vladislavas gimė Lentvaryje. Po metų pradėjau dirbti Lentvario 1-osios vidurinės mokyklos bibliotekoje ir nuo to laiko čia tebedirbu. Niekur kitur, visą laiką tik čia. Taigi bibliotekos vedėja esu jau 26 metus ir myliu savo darbą, esu laiminga, nesvarbu, kad alga maža.
Kada ir kodėl susidomėjote Lentvario miesto istorija?
Kai tik atvažiavau į Lentvarį, tuojau pat ėmiau domėtis miesto praeitimi. Chabarovske (Rusijos Tolimieji Rytai – red. pastaba), kur ir gimiau, baigiau mokyklą, aukštuosius mokslus Kultūros institute, įgijau aukštos kvalifikacijos mokslinės bibliotekos bibliotekininkės-bibliografės specialybę.Baigusi mokslą dirbau pagal paskyrimą Magadano apskrityje, Sinėgorjės miestelyje, kur suvažiuodavo jaunuoliai iš visos buvusios Tarybų Sąjungos statyti Kolymos HES. Čia susipažinau su būsimuoju vyru. Atvykau į nepažįstamą miestą, nepažįstamą šalį – Lietuvą. Ir todėl norėjau kuo greičiau apie viską sužinoti. Pirmiausia apie Lentvarį, nes čia su vyru ir šeima apsigyvenome, nusipirkę pusę namo, kuriame ir dabar tebegyvename.
Nutarėme čia įleisti savo šaknis. Kaip ir dera, norėjau sužinoti kuo daugiau apie vietovę, kurioje gyvensiu, pažinti krašto žmones ir kultūrą. Tačiau istoriografijoje radau labai mažai žinių apie Lentvarį.
Ir taip nieko nelaukusi pradėjote bibliografijos apie Lentvarį kaupimą?
Per daugybę metų nepasirodė nei vieno leidinio apie Lentvarį, tad dairydamasi į kitų Lietuvos miestų rūpinimosi savo garbe ir istorija
pavyzdžius, pasiryžau užpildyti šią spragą ir visą surinktą kraštotyrinę medžiagą sudėjau į knygą. 2003 m. pasirodžiusiai knygai „Lentvaris“ medžiagą rinkau dvylika metų.
Puikus paskatinimas man buvo tai, kad mokiniai ir mokytojai labai norėjo sužinoti kuo daugiau apie savo miestą. Tad taip ir susirinko 20 didelių aplankų, kuriuose buvo sudėti straipsniai apie įvairius miesto objektus. Daug straipsnių apie Lentvarį iš lietuviškų ir lenkiškų žurnalų versdavom į rusų kalbą. Dabar aš jau verčiu interneto pagalba iš italų, lietuvių, lenkų kalbų į rusų kalbą.
Netrukus ėmėme galvoti, kad per pamokas naudoti visa tai, ką mes radome apie Lentvarį, būtų geriau ne iš aplankų, o iš knygos. Perskaitei ir žinai…
2003 m. pasirodė pirmoji Jūsų knyga apie Lentvarį?
Kaip toliau klostėsi bibliografijos rinkimo, faktų tikslinimo reikalai?
Kuo toliau, tuo bibliografinių dalykų, straipsnių, nuotraukų vis daugėjo. Rengdama savo antrąją knygą, naudojausi 234 šaltiniais, o ją perleidžiant trečiąjį kartą šaltinių turėtų būti dar daugiau. Norėčiau pabrėžti, kad ir į šią knygą sudėsiu tai, ką man pavyks sužinoti, surasti, o surasti irgi sunku. Daugybę laiko praleidau bažnyčių archyvuose, rinkau medžiagą ir važinėdama po kitus miestus. Susipažinau su daugeliu įdomių žmonių, gavau daug medžiagos. Ypač buvo vertinga mano pažintis su Lietuvos archeologu, istoriku, Kretingosmuziejaus Istorijos skyriaus vedėju Juliumi Kanarsku, besispecializuojančiu grafų Tiškevičių biografijose ir gerai jas žinančiu. Jis man parodė daug naujų Vladislovo Tiškevičaus šeimos nuotraukų, padovanojo tuo metu naują istorinį periodinį leidinį „Karta: kwartalnik historyczny“1, kur buvo publikuotiElenos Tiškevič-Ostrovskos2 ir Zofijos Tiskevič prisiminimai3. Julius Kanarskas ir dabar mane konsultuoja, susisiekiame elektroniniu paštu. Aš jam labai dėkinga už visapusišką pagalbą.
Ir kaipgi atsirado antroji Jūsų knyga?
Galvojau, galvojau ir nusprendžiau, kad antrąją knygą reikia išleisti savomis lėšomis. Esu dėkinga savo vyrui ir Lentvario
verslininkams, padėjusiems išleisti šias dvi knygas. Taigi 2005 m. atsirado „Lentvaris. Novyj vzgliad na prošloje i sovremenost“ („Lentvaris. Naujas požiūris į praeitį ir dabartį“). Knyga buvo labai populiari ir greitai išpirkta Lentvaryje. Tai buvo pirmosios knygos antrasis leidimas, tačiau jau daug solidesnis – pataisytas, gerokai papildytas, gražesnis. Jam surinkau daug istorinių ir mokslinių faktų, prisiminimų, iliustracijų, aprašiau garsius ir įdomius lentvariečius. Pateikiau naujos, niekur iki tol neskelbtos archyvinės medžiagos, dokumentų ir nuotraukų, įdėjau E. Andre Lentvario parko plano akvarelinę kopiją, J. Tiškevičiaus vinių fabriko planą. Visas nuotraukas, išskyrus archyvines, dariau pati. Tiesa, pakoregavau ir pavadinimą – antroji knyga vadinasi „Lentvaris. Naujas požiūris į praeitį ir dabartį“. Ši knyga turėjo ne tik sustiprinti kiekvieno lentvariečio savigarbos jausmą, bet ir nustebinti.Štai ir Vladislovas Tiškevičius buvo ne tik grafas, bet ir juristas, stomatologas, karo gydytojas, antikvaras, Lentvario dvare įkūręs ligoninę per Pirmąjį pasaulinį karą, o Vilniuje įsteigęs pirmąją Lietuvoje greitosios medicininės pagalbos stotį. Šioje knygoje man buvo svarbu tiesiog pateikti istorinius faktus, nesiekiau vertinti istorijos. Atrodė svarbu atkreipti visuomenės dėmesį į nykstančią Lentvario dvaro sodybą. Tikėjau, kad knyga pakeis žmonių požiūrį į dvasinį, kultūrinį ir istorinį tautos paveldą, mokys jį mylėti bei saugoti.
Kaip vertinate savo duoklę Lentvariui?
Visa, ką aš dariau, pasidalinau su savo vaikais, mokiniais, mokytojais. Mokykloje drauge su istorijos mokytoja, abiejų mano knygų redaktore Lidmila Stasiulevič nuolatos rengiame įvairius kraštotyros projektus: apie mūsų parką, bažnyčią, mūsų mokyklos istoriją. Visi projektai buvo pristatyti ne tik mokyklos, bet ir miesto bendromenei.
Štai 2009 m. balandžio 20 d. Lentvario 1-ojoje vidurinėje mokykloje pristatėme projektą „Lentvario miestui – 60”. Į projekto pristatymą atvyko miesto mokyklų mokytojai, sporto ir meno kolektyvai, mokiniai ir jų tėvai. Savo kūrybos eiles, skirtas Lentvariui, skaitė mokytoja-pensininkė Natalija Poplavskaja, koncertavo Lentvario pradinės mokyklos tautinių šokių ansamblis „Spindulėlis“, žiūrovus žavėjo Lenos Kotik vadovaujamos klasikinių indiškų šokių grupės pasirodymas. Daug plojimų sulaukė Lietuvos aikido „Aikikai“ federacijos narių bei Lietuvos „Niat-Nam“ federacijos klubo „Tan“ jaunųjų auklėtinių pasirodymai. Šių federacijų įkūrėjai ir vadovai – buvę mokyklos mokiniai Petras ir Pranas Golovač – taip pat atvyko į renginį.
Ar galvojate apie savo knygos vertimą į lietuvių kalbą ir naują leidimą?
Dėl pinigų stygiaus nebuvo galimybės pateikti visos medžiagos ir visų fotografijų, kurių dauguma yra unikalios, iki šiol niekur nepublikuotos.
Jeigu „Vorutos“ fondas išleis, sutinku. Tik, žinoma, norėsiu daug ką papildyti, pakeisti, praleisti, pateikti naujų faktų, žinių. Senų nuotraukų, papildymų turiu daug. Papildyčiau ir tokiais dalykais, kaip lentvariečių kūryba, kūriniais apie Lentvarį, garsių lentvariečių aprašymais, Lentvario miesto gatvių, buvusių ir esamų miesto įmonių, kultūros, švietimo ir mokslo įstaigų ir kt. sąrašais.
Ne kartą man sakė: „Gaila, kad nėra jusų knygos lietuvių kalba, jūsų mokyklos moksleiviai viską žino apie miestą iš jūsų knygos, norim, kad ir lietuvių vaikai paskaitytų apie Lentvarį gimtąja kalba.“ Taigi manau, kad skaitytojai domėtųsi mano knyga, išleista ir lietuvių kalba.
Dėkoju už pokalbį. Lauksime naujos Jūsų knygos.
Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius
1 Karta: kwartalnik historyczny. – Warszawa – 2004. – Nr. 40.
2 Ostrowska H. PoŁąga I Kretynga // Karta: kwartalnik historyczny. – Warszawa – 2004. – Nr. 40. – S. 4–26.
3 Potocka Z. Rezydencja Landwarów: Fragmenty wspomnien // Karta: kwartalnik historyczny. – Warszawa – 2004. – Nr. 40. – S. 26–43.
