Rykantų bibliotekoje vyko edukacija „Žvakės“, skirta mažiausiems lankytojams. Joje dalyvavo Lentvario lopšelio-darželio „Svajonėlė“ vaikai su auklėtojomis Dalia Klimaševskiene ir Nele Petkevičiene.
Susisukti sau žvakę, iš pirmo žvilgsnio, atrodytų paprasta. Reikia tik bičių vaško plokštelių, dagties ir miklių rankelių. Vaškas – labai maloni medžiaga, tačiau ji greitai besideformuoja, todėl norint susukti gražią ir gerai degančią žvakę, reikia ją sukti šiltomis rankomis. Bitininkai, prieš pradedant sukti savo pirmąją žvakę, pataria rankas sušildyti patrinant delnus. Taigi, vaikučiai taip ir padarė. Bibliotekininkė jiems paaiškino, kodėl yra svarbu pirmiausiai gerai vašku apsukti dagtį, apspausti, o po to lėtai, kuo tampriau sukti vaško plokštelę, kad tarpai tarp vaško plokštelių būtų kuo mažesni. Ji akcentavo, kad sukant žvakę reikia atidžiai stebėti, kad plokštelė nesusiskersuotų, o būtų sulygiuota abiejuose kraštuose. Ragino neskubėti, o sukti itin švelniai ir ramiai, kad nepažeistų vaško bei neiškraipytų jo faktūros. Kuo tampriau žvakė susukta, tuo gražiau ji rusens. Vaikai miklino savo rankytes. Jie labai stengėsi užduotį atlikti taisyklingai.
Taip pat edukacijos metu dalyviams papasakota, kad mūsų protėviai tikėjo, kad ugnelė yra šventa, seniau ji buvo garbinama. Buvo tikima, kad ugnelė yra apvalanti. Ugnies kūrenimo tradicija be galo sena: kadaise žmonės kūrendavo aukurus, mūsų seneliai ir proseneliai – krosnis, o mes vis dažniau deginame tik žvakes. Tai darome, kai pasiilgstame šilumos ir jaukumo, norime atgauti jėgas, nuraminti protą ir širdį. Šiandien dažniausiai renkamės pramonines, parafinines žvakes, o kažkada buvo tik tikros bičių vaško žvakės, kurias uždegdavo per šventes ar tiesiog pritrūkus šviesos bei šilumos.
Vaikų pagamintos žvakės – gamtos stebuklai vėl grįžo į vaikų namus ir jos šildė.
Barbara Jocienė,
Trakų viešosios bibliotekos Rykantų padalinio vyr. bibliotekininkė
