Pabūklams nurimus Vokietijos laikraščių karo korespondentus lydėjo profesionalūs fotografai, kurie siekė įamžinti karo grobį. Fotografuota daugelis dalykų, nes Lietuva savo išsivystymo lygiu, miestais, dvarais, žmonėmis, etnografija ir t. t. skyrėsi nuo pasaulyje pirmaujančios Vokietijos. Laikraščių ir žurnalų redakcijų fotografai siuntė savo vaizdus užsakovams. Pastarieji, jausdami galimybę papildomai užsidirbti, publikuodavo atvirkus, dažnai juos jungdami į atskiras serijas. Tiražai buvo masiniai, kartojami tiek kartų, kiek buvo paklausūs prekyboje. Pigesni buvo nespalvoti, brangesni – spalvoti. Vokiečių okupacijos laiku į filokartijos istoriją pateko daugelis Lietuvos vietovių, kurių anksčiau niekas nefiksavo ir poligrafiniu būdu netiražavo. Vokietijoje nuo XIX a. antrosios pusės miestų ir miestelių vaizdai turėjo didelę paklausą. Fotografai, atskiros įmonės ir įstaigos mėgo leisti atvirukus, o žmonės juos noriai pirko ir siuntė paštu. Karo metais atvirukų leidyba įgavo dideles apimtis, nes Vokietijos kareivis buvo raštingas, jis dažnai rašė artimiesiems, veikė karo pašto paslauga. Seniau buvo tradicija atvykus į miestelį pirkti atviruką su to miestelio vaizdu, bet karo laiku tai nebuvo taip svarbu, nes Vokietijos leidėjai daugiausia dirbo didesniuose miestuose Berlyne, Karaliaučiuje ar kt. Išleidę naujų atvirukų, jie platino visais kanalais, pernelyg nesistengdami su savo produkcija patekti į fotografuotų vietovių kareivines ir prekybos taškus. Daugiausia oficialūs karo fotografai fotografiniais vaizdais prekiavo, suteikdami teises leidėjui tam tikru laiku juos tiražuoti. Todėl tuos pačius vaizdus buvo galima išvysti ne vieno leidėjo atvirukuose.
Į Rytų frontą žengianti Vokietijos kariuomenė Lentvaryje užfiksuota ne kartą. Išlikusi originali fotografija ir atvirukas. 1915 m. fotografijoje, kuri šiuo metu saugoma Vokietijos federaliniame archyve, užfiksuota Lentvario geležinkelio stotis. Kariuomenė ją buvo pavertusi laikina karo baze. Matoma gurguolė ir kita karo technika, kuria buvo aprūpinama į fronto gilumą žengianti kariuomenė. Fritzo Krauskopfo Karaliaučiuje leistoje atvirukų serijos „Karas Rytuose“ atviruke užfiksuotas kariuomenės judėjimas iš Lentvario link Vilniaus. Karininkai joja, pėstininkai žengia pėsčiomis, o gurguolės aprūpina būtiniausiomis priemonėmis. Kariuomenės judėjimas, jos patirti sunkumai fronte buvo viena iš populiariausių iliustruotojų atvirukų temų.
Vokiečių kareivių dislokacijos vietą Lentvaryje nustatyti nesunku peržvelgus senuosius Vilniuje leistus atvirukus. Vokiečių kareivių dalinys Mosbache (Baden-Viurtembergo žemė, netoli Šveicarijos ir Prancūzijos sienos) buvo apgyvendintas iš pono Hilerovičiaus nusavintame viešbutyje. Šį vaizdą 1916 m. publikavo Georgo Preusso leidyklos Berlyne. Nors vokiečiai ir kitose Lietuvos vietose mėgo fotografuotis prie užimtų dvarų, žygiuodami miestuose, bet savo tikslių dislokacijos vietų jie neatskleisdavo, tad tai retas okupacinės Vokietijos kariuomenės kasdienybės atspindys.
Rusijos kariuomenė, spaudžiama vokiečių, atsitraukdama iš Lietuvos, stengėsi išvežti vertingus daiktus. Duotas įsakymas viską išgabenti, tarp jų ir tauriuosius metalus. Rusus, o vėliau vokiečius domino bažnyčių varpai, kuriuos buvo galima panaudoti karo pramonei. Iš viso į Rusiją iš Lietuvos buvo išvežti 749 varpai. Daugiausiai ši evakuacija palietė Vilniaus vyskupystę, nes čia frontas laikėsi ilgiau nei Vakarų Lietuvoje, buvo daugiau laiko pasiruošti gabenti vertybes. Evakuojant varpus, ne viską spėta išvežti laiku: arkliai nepavežė tolimo kelio, o traukinio vagonai ne visada buvo pasiruošę. Tvyrojo ir nepasitikėjimas rusais, nes evakuaciją vykdė kariuomenė, neatsižvelgdama į bažnyčios argumentus. Dalį vertybių žmonės tiesiog užkasė, tikėdamiesi, kad karui pasibaigus varpus pavyks išsaugoti. Vokietija, trūkdama karo žaliavų, ne kartą okupuotose teritorijose vykdė spalvotojų metalų konfiskaciją. Rinko ir vežė į Vokietiją bažnyčių varpus, ten juos lydė ir naudojo karo pramonei. Nepriklausoma Lietuva iš Rusijos atgavo tik nedidelę dalį varpų (apie 23 proc.). Į Vokietiją išgabentų varpų, kaip ir kitų vertybių, Lietuva nebeatgavo. Vokiečiai atsiskaitė natūra (daugiausiai garvežiais), nors kultūros vertybės pagal tarptautinius susitarimus negalėjo būti nusavinamos ir naudojamos karo reikmėms.
Lentvaryje 1905 m. išdavus leidimą statyti bažnyčią paskubomis buvo pastatyta ir pašventinta medinė katalikų bažnytėlė. Siekta savotiškai užtvirtinti iš valdžios gautą leidimą, kol nauja mūrinė bažnyčia bus suprojektuota ir pastatyta. Kitais metais įkurta Lentvario parapija. Karo metais iš Lentvario bažnyčios varpų nespėta, o gal ir nenorėta išgabenti į Rusiją. Metus žemėje pragulėjusį bažnytėlės varpą vokiečiai 1916 m. gegužės 5 d. iškilmingai įkėlė į varpinę. Okupacijos sąlygomis Katalikų Bažnyčia nebuvo suvaržyta, ypač jei vietinė karinė valdžia būdavo iš Vokietijos katalikiškų dalių (daugiausia Bavarijos). Tik tokiu atveju sugyvenant dvasinei ir pasaulietinei valdžiai buvo galima tikėtis šio gražaus gesto. Retais atvejais yra pavykę iš vokiečių atgauti rekvizuotus varpus (žinomas Palangos atvejis), bet tai reta išimtis.
Dviejose atvirukuose užfiksuota pati varpo sugrąžinimo akimirka ir įamžinama prie to prisidėjusi vietinė valdžia ir parapijos kunigai. Pastarieji gerai atpažįstami iš savo aprangos. Sugrąžinimas paminėtas kukliai, bet pats faktas ir jo tiražinis pagarsinimas liudijo apie propagandinę šio reikalo potekstę. Propagandai reikėjo vokiečių valdžios įvaizdžio gerinimo pavyzdžių, nors tuo laiku, kaip minėta, kitose šalies bažnyčiose varpai buvo masiškai atimami.
Pagrindiniai šaltiniai ir literatūra
Senieji Šiauliai atvirukuose: katalogas. Sudarytojai Almantas Šlivinskas, Petras Kaminskas, Roma Baristaitė. Šiauliai: Šiaulių „Aušros“ muziejaus leidykla, 2006, p. 102, 144, 193, 209.
Povilas Šverebas. Telšių vyskupijos varpai. Vilnius, 2014, p. 18, 65.
Doc. dr. Tomas PETREIKIS, Vilniaus universitetas
