Sako, jei katinas
lipa ant sprando,
tai reiškia jo
pasitikėjimą
šeimininku.
Esu medis,
išskleidžiu šakas,
nunarinu viršūnę
darau asmenukę –
aš ir katinas:
mano balta kepurė,
jo žalsvos akys…
Kimbame į žiemos
triūsus:
stebime lašantį varveklį,
stumdome sniegą,
pradreskiame dangų
iki saulėlydžio raudonumo,
žaidžiame ant lauko krūmų
užsilikusiais
Naujametiniais žaisliukais.
Sniegas nepasiduoda,
apsitraukia traškia pluta,
įsikimba į obels kamieną,
priglunda prie asfalto,
kopia stogu ir apsunkęs
čiuožia žemyn.
Katinas liuokteli
iki pat debesų,
paženklina obelį,
dingsta naktyje,
miestelyje išplinta
katinų gaujos,
naikinančios
karantininę žiemą.
Rūta SUCHODOLSKYTĖ-NENIŠKIENĖ
