Rūdiškių gimnazistai jau nebeįsivaizduoja savo mokyklinės kasdienybės be projekto „Gyvenu laisvai!” veiklų. Po žygio Karališkuoju keliu, kuriame nuo Pilialaukio iki Rūdiškių nueita 25 km, po išvykos iki demarkacinės linijos ir Strėvos pilkapių, po pasivaikščiojimų po Rūdiškes ir atidaus įsižiūrėjimo į savo miestelį ir jo apylinkes gimnazijos komanda įgyvendina savo idėją – dėlioja ir aprašo keturis naujus turistinius maršrutus Trakų rajone. Šiame darbe mums talkina geriausi projekto ekspertai: žurnalistas ir kultūros antropologas Virginijus Savukynas, fotografas, Lietuvos nacionalinės premijos laureatas Algimantas Aleksandravičius, Lietuvos dizainerių sąjungos pirmininkas Tautvydas Kaltenis, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, Lietuvos archeologijos draugijos pirmininkas dr. Vykintas Vaitkevičius, Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centro direktorė Diana Skučaitė ir kiti profesionalai.
Beveik kiekvieną savaitę į gimnaziją atvyksta geriausi įvairių sričių lektoriai, vyksta paskaitos ir diskusijos. Balandžio 7 d. Rūdiškių gimnazijos kūrybinėje dirbtuvėje lankėsi istorikas, Vilniaus universiteto dėstytojas dr. Norbertas Černiauskas. Vyresniųjų klasių gimnazistams jis skaitė paskaitą apie XIX–XX a. vid. laisvės kovas ir tautas Trakų rajone. Istorikui talkino ir diskutuoti kvietė Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius.
Paskaitos-diskusijos tema glaudžiai susijusi su vienu iš jaunimo sudarinėjimų turistinių maršrutų. Be trijų kitų maršrutų, rūdiškiečiai jau greitai pakvies keliauti sukilėlių, partizanų takais ir prisiminti Trakų rajone vykusias laisvės kovas.
Anot paskaitos-diskusijos dalyvės Kristinos Stacevič, susirinkusieji išgirdo naujų įdomių faktų apie tautinį sąjūdį, 1863–1864 m. sukilimą, kai Lietuva ir Lenkija kilo į kovą prieš Rusijos imperiją, kad atkurtų Abiejų Tautų Respubliką. „Maždaug 3 km nuo Rūdiškių ėjo demarkacinė linija, kuri skyrė Lenkiją nuo Lietuvos. Rūdiškės buvo likusios Lenkijos pusėje“, – paskaitos fragmentus prisimena Erika Zalieckaitė. Pasak Erikos, demarkacinės linijos fragmentų, bent jau Trakų rajone, neišliko. Čia ši linija buvo tik „šiaudinė siena“, tad ją kirsti buvo nesudėtinga. To meto situaciją Karolina Franckevičiūtė apibūdina taip: „Buvome viduriuke tarp dviejų kovojančių pusių.“ „Manau, turime žinoti, kas vyko mūsų krašte, – juk čia gimėm, užaugom“, – sako kita dalyvė Evelina Kozlovskaja. Jaunuoliai ne tik išgirdo įdomių faktų, bet ir panagrinėjo to meto žemėlapį, susipažino, kaip atrodė partizanų uniformos, atributika, taip pat pasakojo, kaip jiems sekasi sudarinėti turistinius maršrutus.
Kitą paskaitą tema „Laisvės kovos ir tautos Trakų rajone: partizaninis pasipriešinimas” Rūdiškių gimnazijoje skaitys dr. Arvydas Anušauskas, istorikas, LR Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys. Gegužės 4 d. į paskaitą mielai kviečiame ir kitų mokyklų mokinius.
Balandžio 15 d. klausėmės Lietuvos archeologijos draugijos pirmininko dr. Vykinto Vaitkevičiaus ir archeologo Andriaus Kaniavos paskaitos „Įvadas į lietuvių mitologijos, archeologijos ir istorijos pažinimą”. „Paskaita net šiek tiek baugino – kalbėjome apie vėles, šventus akmenis ir kitus mistiškus dalykus“, – pasakoja komandos, rengiančios istorinį-mitologinį maršrutą, vadovė Simona Piatkovskaja. Simonos atmintin įstrigo pasakojimas apie šventą Alkaičio akmenį netoli Vilkokšnio ežero. Kaip prisimena E. Zalieckaitė, šventi akmenys dažniausiai turėdavo kokią nors neįprastą žymę, pavyzdžiui, įspaustą žmogaus ar gyvūno pėdą, kartais į juos taip pat trenkdavo žaibas.
Daugelis paskaitos-diskusijos dalyvių gerai įsidėmėjo, kaip buvo parenkama pilkapių vieta, su kokiais daiktais ir kodėl mirusieji buvo laidojami. Anot Kristinos Markevičiūtės, pilkapiai dažniausiai buvo pilami prie vandens, tarkime, upės ar ežero, kad mirusiųjų vėlės galėtų nusiplauti visus sunkumus, negandas. Laidojimo vieta pirmiausia buvo išdeginama, tad neatsitiktinai tokie kapai vadinami „degintiniais“.
Kaip sako Dominyka Steponkevičiūtė, protėviai tikėjo, kad po mirties žmonės tęsia savo gyvenimą, todėl į pilkapius jiems pridėdavo ginklų, maisto, žirgų. Archeologinių tyrinėjimų metu pastebėta, kad gausiausios įkapės randamos vaikų kapuose, kiek mažiau jų buvo pagyvenusių, o mažiausiai – vidutinio amžiaus žmonių kapuose. Nors nėra rašytinių šaltinių, tačiau archeologai mano, kad vaikams dėta daugiausia įkapių, nes jie maži ir jiems gyvenime dar visko prireiks. Pagyvenusiems žmonėms taip pat tekdavo daugiau įkapių nei vidurinio amžiaus žmonėms, kurie buvo stiprūs ir galėjo patys susikurti sau gerovę. Manyta, kad „ne tik gyvieji, bet ir mirusieji kariauja“, todėl kartu su mirusiaisiais buvo laidojami eikliausi, geriausiai kovoms tinkantys 3–5 m. žirgai.
Pastebėta, kad pilkapių kauburiai yra skirtingo aukščio, prie jų – išraustos daubos. Pilkapio aukštis ir daubos gylis nesutampa. Manoma, kad per laidotuves žmonės atsinešdavo po saują žemių, kurias pildavo ant mirusiojo. Kuo žmogus buvo labiau mylimas ir gerbiamas, tuo didesnis susidarydavo pilkapio kauburys. Kaip mano archeologai, daubose prie pilkapių buvo deginama ugnis. Šiandien, dažniausiai per Vėlines, taip pat deginame ugnį – žvakes – prie artimųjų kapų.
Kai kurių kasinėjimų metu archeologai randa tik dalį žmogaus griaučių. Manoma, kad likusi dalis kūno griaučių buvo naudojama karybai. Mirusiųjų kaulai skleidžia fosforą, nuo kurio ginklai ima švytėti, tampa itin aštrūs ir trapūs. Kaip spėja archeologai, manyta, kad kariaujant su tokiais fosforo apšviestais ginklais, kartu kovoja, įveikti priešus padeda ir mirusiųjų vėlės.
Apžiūrėję objektus, kuriuos jaunuoliai ketina įtraukti į naujuosius turistinius maršrutus, projekto „Gyvenu laisvai!“ ekspertai kreipėsi pagalbos į Trakų r. savivaldybę dėl jų sutvarkymo. Šiuo metu labiausiai nerimą kelia Aluonos pilkapiai ir Bedugnės kaimo kapinynas, kuriame palaidotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Kęstučio elitinių karių būrys. Šventas, protėvių garbintas vietas būtina tvarkyti, tačiau tai reikėtų daryti atsargiai ir atsakingai: jokiu būdu jų neardyti, negriauti, nekeisti natūralaus akmenų išdėstymo – galbūt iki šiol ten tebegyvena vėlės…
Taigi Trakų rajonas – ne vien Trakų pilis. Rūdiškių gimnazistai įsitikino, kad mūsų rajone daug įdomių lankytinų vietų, tik reikia jas iš naujo atrasti.
Loreta MASIENĖ, projekto „Gyvenu laisvai!” koordinatorė
Aurimo Vitkausko nuotr.
