ANKSTYVOSIOS TAPYBOS IR GRAFIKOS PARODA „NĖRA MENUI TAISYKLIŲ“

VINCO KISARAUSKO (1934-1988) ANKSTYVOSIOS TAPYBOS IR GRAFIKOS PARODA „NĖRA MENUI TAISYKLIŲ“

Kvietimas

„visada norėjau ir noriu pasakyti ką nors keista, tragiškai keista, sunkiai, negražiai keista“, rašė Vincas Kisarauskas (1934-1988) sau pačiam, t.y., įvadą savo monografijai, „kurios niekas niekur nežada, neplanuoja ir nesiruošia leisti“ (1970 m. rugpjūtis). Dailininko kūryba nuo pat jos ištakų, pirmųjų tapybos, grafikos kūrinių, piešinių, eskizų, koliažų ir asambliažų liudijo apie į Lietuvos dailę ateinančią didelę meninę jėgą, brandinančią stiprų kūrybinės aistros užtaisą sovietmečio dailės poligone, laužančią socrealizmo uždėtas taisykles, netelpančią į jokius sistemos rėmus. Pirmoji Kisarausko personalinė paroda LTSR rašytojų sąjungos klube 1962 m. buvo įvykis, tikras sprogimas lyrinių, dekoratyvių peizažų ir ilgesingų figūrų tapybos apsuptyje, o jo iliustracijos Juliaus Janonio vaikiškam eilėraščiui „Poklius tykoja kasdieną” (1960) pateko po aštrios kritikos presu.

Žodžiai „tragiškai keista, negražiai keista“ gali būti viso Kisarausko kūrybos kelio raktažodžiai, nusakantys ir jo paties gyvenimo įtampas, patiriamas iš sovietinės sistemos kontrolės mechanizmų. Jo kuriamo meno kalba griovė nušlifuotas, dekoratyvios tapybos formules, buvo lyg pirmykštis, nevaržomas jausmų protrūkis, barbariškas šauksmas ir judesys, lyg laukinis formos ir spalvos gausmas, nerimastingai sklindantis iš kiekvieno jo sukurto vaizdo ar fragmento. Kūrybos principu tapo suvokimas, kad „nėra menui taisyklių“. Tragiško likimo buvo ir jo vaizduoti herojai bei temos: karalius Edipas, Antigonė, sūnus palaidūnas, Ikaras, Kristus, riteriai. Po drąstiškai sulaužytų, ištąsytų kūnų formomis, žinoma, slėpėsi ir pokario partizanų likimai, motinų skausmas, nakties tamsos baimė, netekties liūdesys.

Verkianti moteris

Verkianti moteris

Parodoje pristatoma ankstyvoji Kisarausko kūryba, tapyba ir grafika, apimanti jo paskutinius studijų metus XX a. 6-ame deš. ir siekianti 1966 m., kai Kisarauskas dalyvavo Respublikinėje jaunųjų dailininkų parodoje. Ankstyvojoje kūryboje būtent ir sprogsta formos ir spalvos užtaisas, trykšta nevaržomassiekis užvaldžiusias idėjas iškloti į aktyvias vaizdų struktūras. Jose randi daug šiurkštumo, gaivališko judesio, energijos, vitališko atstangumo. Kartu regi ir savotišką formos „logiką“, jos „taurumą“, autoriaus žinojimą ir kultūrą, kaip į tas formas įlieti prasmės ir tikrumo. Ankstyvoji kūryba, be to, atskleidžia ir plastinės raiškos pokyčius, vaizduose vis dažniau atsiranda galingos linijų armatūros, kapotų formų konstruktai, suveržiantys figūras, daiktus, erdvę. Kompozicijai pirmenybę teikęs dailininkas surado autentišką ir savomis taisyklėmis grindžiamą kalbos būdą – ryškų, įsimenantį, be jokių „pardon“. O po ankstyvųjų darbų atėjo laikas ir drąsioms įžambinėms, pasvirusioms, krentančioms figūroms, tapyboje suskambo aštrūs geltonų, violetinių, žalių spalvų kontrastai. Sprogimo galia tęsėsi.

Dr. Viktoras Liutkus
Parodos kuratorius

Atidarymas: 2014 kovo 6 d. 17:00 val.
Paroda veiks: 2014 kovo 6 d. – 2014 kovo 22 d.
Vieta: Vilniaus dailės akademijos parodų salės „Titanikas“ I aukštas, Maironio g. 3, Vilnius
Darbo laikas: II-VI 12-18 val. VII-I ir Valstybinių švenčių dienomis nedirbame

 

VINCAS KISARAUSKAS. GYVENIMO IR KŪRYBOS DATOS

Gimė 1934 kovo 1 d. Augmėnų kaime, Radviliškio rajone.
1949 – baigė keturias Baisogalos gimnazijos klases.
1949-1953 – studijavo Telšių taikomosios dailės mokykloje keramiką
1953-1959 – studijavo Vilniaus dailės institute, pradžioje tekstilę, II kurse perėjo į tapybą. Diplominis darbas ”Melžėjos” (vad. Vincas Dilka).
1959-1960 – Silikatinių plytų fabriko dažytojas. Pradėjo dalyvauti parodose.
1960-1965 – Vilniaus modelių namų dailininkas. Pradėjo vartoti koliažo, asambliažo technikas. Už iliustracijas poeto Juliaus Janonio eilėraščiui Poklius tykoja kasdieną (knygelė išleista 1960) aštriai kritikuotas. Pirmoji personalinė paroda LTSR rašytojų sąjungos klube (1962).
1965-1988 – Vilniaus M.K.Čiurionio vidurinės meno mokyklos dėstytojas. Surengė personalines parodas Vilniuje (1962, 1976, 1981, 1984), Panevėžyje (1969),užsienyje (Danijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje). Sukūrė tapybos grafikos darbų ir jų ciklų, knygų iliustracijų, medalių, mozaikų, apipavidalino teatro spektaklių, kino filmų. Parašė monografiją „Lietuvos knygos ženklai 1518–1918“ (1984), dailės kritikos straipsnių.
1988 m. mirė Jungtinėse Amerikos Valstijose, palaidotas Rasų kapinėse.


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

1 × five =