Klevų alėja, ISSN 2424-5429

Eglės poezijos maršrutas: Palanga – Lentvaris

Poetė Eglė Baranauskaitė su mama. P.S. Krivicko nuotrauka 

Povilas Sigitas Krivickas, Lentvaris

Esama atkakalių žmonių. Juos sutikti – didžiulė likimo dovana, kurią gauti tenka nedažnai. Šį kartą norisi papasakoti apie vieną tokį neeilinį atvejį.

      „Pradėjau kurti devintoje klasėje, kai man buvo 17 metų. Pirmą eilėraštį  skyriau rudeniui. Rašau apie tai, ką išgyvenu, kas mane stipriai sukrečia. Eilėraštį turiu subrandinti kaip vyną, todėl jis gali negimti ir iki pusės metų. Mama ir Palangos užimtumo centro darbuotojai padeda užrašyti eilėraščius. Pati negaliu rašyti ranka (dėl kūdikystėje persirgto cerebrinio paralyžiaus), rašau tik kompiuteriu su specialia pele,“ – prisistato skaitytojams palangiškė poetė  Eglė Baranauskaitė. Praėjusį savaitgalį ji su tėvais Nijole ir Romu Baranauskais atvažiavo į Lentvarį, kad šio miesto bibliotekoje pristatytų savo trečiąjį poezijos rinkinį „Šilta-šalta“.  Kodėl taip pavadinta knyga? Rinktinės sudarytojas Julius Kvedarauskas sakė, kad  toks pavadinimas labai susijęs su Palangos miestu, kurortu. Juk dažnas vasarą vykstame į Palangą atvėsti purslojančios Baltijos bangose, o žiemą – ramiai pasivaikščioti, iš naujo išgyventi vasaros prisiminimus, kurie mus labai šildo.

Eglės Baranauskaitės poezijos rinkinio pristatymo Lentvaryje afiša

     „Man yra svarbu, kad mane išgirstų, kad mano eilėraščiai nedulkėtų kampe. Kūryba  bandau atkreipti į save dėmesį: kad aš esu, esu vertinga ir kažką galiu padaryti visuomenės labui. Kai pradėjau kurti, turėjau įrodinėti, kad tai mano, o ne mamos mintys.  Taigi eilėraščiai – tai būdas susipažinti su manimi, pažinti mane,“- teigia Eglė. Tikra tiesa, nes pažinti Eglutę lakštutę, kaip ją pavadino vienas kalbėtojas, yra didelis džiaugsmas. Ji rašo verlibro stiliumi (pranc. vers libre – laisvosios eilės), kai žodžiai nerimuojami, o skamba patys iš savęs ir spinduliuoja prasmę. Štai eilėraštis „MANO DIENA“: „Jaučiuosi kaip žvaigždė tamsioj nakty,/ Tik kūnas uždarytas/ Auksiniame narve./ Noriu pabėgti į šaltą rūką./ Širdis dainuoja meilės ir laiko dainą.“ Pati Eglutė negali atitrūkti nuo ratinės kėdės ir „pabėgti į šaltą rūką“, tačiau:

Vaikystės pėdutėmis

Brendu per nuotrupas

Link savo gimtinės

Atmintyje mano žemės širdis

Pušis mena paslaptį

Žuvėdros ant mėlynos bangos

Krykštauja saulėlydžio peizaže

Suaugau

Išskrendu mintimis

Kur daugiau gyvenimo

      Rašantiems verlibro stiliumi ne tiek svarbūs skyrybos ženklai, kiek grafinis žodžių ir eilučių išdėstymas. Todėl Eglutei artimas ir japoniškasis haiku posmavimas.

      Iš tiesų poezija yra tai, kas padeda giliau pažvelgti į pasaulį, pakilti virš kasdienybės šurmulio, kurti, jausti ir dalintis savo išgyvenimais su kitais, ko taip reikia jaunam, pasaulį atvira širdimi priimančiam žmogui. Laiko riba, skausmas, laimė, gyvenimas – viskas sutelpa vos keliose eilutėse. Trumpi, bet gilūs posmai jaudina kiekvieną, kuris vos prisiliečia prie šios poetės kūrybos. „Eilėraštis neprideda. Jis atima visa tai, kas nereikalinga. Lieka nedaug žodžių, bet savų, išgyventų. Tokia yra Eglės poezija“, – kalbėjo knygelės sudarytojas, psichologas, lektorius Julius Kvedarauskas. Anot jo, Eglės poezija veda į tylą, kuri reikalinga visiems, besisukantiems kasdienybės ritme.

Nijolė Baranauskienė, Eglė Baranauskaitė, Julius Kvedarauskas, Dalia Bagdžiuvienė ir Aleksandras Šubinas poezijos popietėje. P.S.Krivicko  nuotrauka

     Viešnią iš Palangos šiltai sveikino Lentvario miesto bibliotekos vedėja Dalia Bagdžiuvienė. Poezijos rinkinio sudarytojo skanduojamas Eglės Baranauskaitės eiles lydėjo Ūlos Paliokaitės kanklių ir Aleksandro Šubino gitaros užburianti muzika. Renginio dalyviams nesinorėjo skirstytis.