Klevų alėja, ISSN 2424-5429

Trakų žydų getas

Daugelio jaunųjų trakiečių paklausus, kur buvo Trakų žydų getas, neatsakys. Tik senieji Varnikų kaimo gyventojai iš savo tėvų žino, kad netoliese buvo įsteigtas Trakų žydų getas. Nemažai žinių mums suteikė Leonardas Madevičius, Varnikų kaimo gyventojas. Jis gerai prisimena savo motinos Vandos Madevič pasakojimą apie tragiškus 1941 m. rugsėjo mėnesio įvykius. Beje, Leonardas redakcijai padovanojo didžiulės istorinės vertės turinčią nuotrauką, kurią dabar publikuojame pirmą kartą, joje užfiksuotas Trakų žydų getas. Neringa Latvytė-Gustaitienė savo knygoje „Holokaustas Trakų apskrityje“ (Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2002, p. 39) nurodo Trakų žydo geto lokalizacijos vietą pagal Kazimiero Čapliko knygą „Saugojau žmonių gyvybę ir turtą“ (Vilnius: Atmintis, 2001). Žemiau pateikiame knygos ištrauką:
„Karo metu Trakuose, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, žydai vokiečių nurodymu buvo suvaryti į getą, kuris buvo įrengtas gražioje vietoje – ežero pusiasalyje, buvusiuose mediniuose dviaukščiuose vasarnamiuose. Dalis apskrities žydų, kaip ir beveik visas komunistų partijos komitetas, kiti sovietinių įstaigų tarnautojai, buvo pabėgę į Rusiją, tad jų butus, paliktus daiktus, rūbus perėmė atsikūrusi savivaldybė. Butus greit užėmė naujos valdžios tarnautojai, o dalis daiktų buvo perduota laikinam saugojimui į policiją. Kuomet atvykau į Trakus, buvęs policijos viršininkas Kuolas juos man perdavė pagal surašytą aktą. Daiktai buvo sudėti viename, nelabai patogiame – pereinamame kambaryje. Tuomet net nenujaučiau, kad tie iš pažiūros seni, čia suversti daiktai greit bus pretekstu atsidurti vokiečių gete ir tik per plauką išlikti gyvam, nesušaudytam. Istorija buvo ilga ir nemaloni.“1

Lenkijos geležinkelininkų poilsio nameliai ant Bernardinų ežero kranto, kur buvo įsteigtas Trakų žydų getas. Publikuojama pirmą kartą
Nuotr. iš Leonardo Madevičiaus asmeninio archyvo

Šiais laikais važiuojame į Trakų vandenvietę Žemaitės gatve. Getas buvęs būtent čia, dabartinėje Žemaitės gatvėje, Bernardinų ežero pakrantėje, apsodintas mišku. Po Antrojo pasaulinio karo netoliese pastatyta „Puntuko“ poilsiavietė.

Buvęs Trakų žydų getas yra dabartinėje Žemaitės gatvėje

Nuotraukoje, kurią mums padovanojo L. Madevičius, matyti getas – buvusi Lenkijos geležinkelininkų poilsiavietė. Pasak įvairių šaltinių, po Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) čia stovėję poilsio nameliai buvo išardyti ir, manoma, kad galėjo būti išvežti į Trakų miestą, nes Trakuose pokariu buvo daug medinių namų, pastatytų panaudojant medžiagas, likusias išardžius žydų, ištremtųjų į Sibirą ir pasitraukusiųjų į Vakarus namus. Vis dėlto dokumentuotų šaltinių neaptikta. Kaip rašo Neringa Latvytė-Gustaitienė, iki 1941 m. rugpjūčio vietiniai žydai (Trakų, Lentvario, Rūdiškių, Onuškio, Aukštadvario – red. pastaba) gyveno savo namuose. „1941 m. liepos pabaigoje Trakų apskrities viršininkas gavo Vilniaus srities komisarinio vidaus reikalų valdytojo K. Kalendros įsakymą rūpintis vieta, į kurią artimiausiu metu būtų galima perkelti žydus2. Rugpjūčio 1 d. apskrities viršininkas į tai atsakė, kad „žydus tektų apgyvendinti tame pat mieste, bet tik atskirame kvartale“3. Rugpjūčio 5 d. Trakuose iš dvylikos asmenų buvo išrinkta žydų taryba, turėjusi tarpininkauti tarp žydų ir vokiečių valdžios. Tarybą sudarė: Šimonas Kucas (valdytojas), Ovsiejus Levinas (valdytojo pavaduotojas), Šimonas Cvi (sekretorius), Chaimas Bavarskis, Boruchas Bunivavičius, Izakas-Nochimas Galperinas, Gedeonas Klauzneris, Edmundas Levinskis, Cemachas Milikovskis, Leiba Percovičius, Chavonas Šneideris, Abromas Šubas“4.

„Puntuko“ poilsiavietė

Trakuose ir Varnikuose sklando prisiminimai apie žydų perkėlimą laiveliais per Bernardinų ežerą į getą. Tikriausiai kito kelio tais laikais nebuvo… Beveik mėnesį pasmerktieji gyveno lenkų geležinkelininkų poilsio nameliuose.
1941 m. rugsėjo 30-ąją – pas­kutinę gyveno dieną – jų kelias ėjo į dabartiniame Varnikų miške esančią duobę. Įdomūs jau minėtos Vandos Madevič prisiminimai, kurie, deja, nėra užrašyti, tik perduoti balsu sūnui Leonardui. Pasak V. Madevič, pasmerktieji iš geto buvo varomi į sušaudymo vietą (dab. Varnikų miške) maždaug tuo keliu, kur prieš keletą dešimtmečių buvo nutiestos slidinėjimo trasos. Trakiečiams šios iš miesto į Varnikų mišką vedančios trasos yra gerai žinomos. V. Madevič (su broliu ar sese) užlipusi į pastogę matė pasmerktus žydus, varomus sušaudyti. Sklando legendos, kad kai pasmerktųjų kolona pasiekė kapines, vienas iš jų į kapines numetė butelį su aukso monetomis, kuris vėliau buvo surastas… Beje, pasakojama, kad dviem pasmerktiesiems, turėjusiems Levino pavardę, pavyko pasprukti ir jie nebuvo nušauti. Primename skaitytojams, kad nors legendos ir neturi dokumentinio patvirtinimo, jos gali būti tikros.

Šaudė ypatingasis būrys iš Vilniaus

Viešojoje erdvėje yra daug įvairių spekuliacijų, atsakant į klausimą, kas šaudė pasmerktuosius. Pasiremsime neseniai pasirodžiusiu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos tyrimo departamento direktoriaus dr. Arūno Bubnio leidiniu „Vokiečių saugumo policijos ir SD Vilniaus ypatingasis būrys 1941–1944 m.“ (2019), kuriame yra nurodyta, kad iš įvairių Vilniaus miesto gyventojų, daugiausia lietuvių, suformuotas būrys šaudė žydus beveik visoje Lietuvoje, taip pat ir Trakuose bei Semeliškėse. Žydų šeimų surinkimas, suvežimas į getus pavestas lietuvių policininkams. Apie tai rašo ne tik Kazimieras Čaplikas, bet ir visi kiti – tai nekelia abejonių.
Remiantis vokiečių saugumo policijos ir SD vado žiniomis, Varnikų miške 1941 m. rugsėjo 30 d. buvo sušaudyti 1 446 žydai: 366 vyrai, 483 moterys ir 597 vaikai iš Rūdiškių, Trakų, Lentvario, Onuškio, Žydkaimio (Onuškio vlsč.), Aukštadvario.

 

Mirusieji ramybės neturėjo

Iš gyventojų pasakojimų ir įvairiausių šaltinių žinoma, kad geto, buvusios geležinkelininkų vasarvietės, nameliuose buvo rausiami ir verčiami tualetai. Juose mūsų Trakų gyventojai ieškojo žydų aukso. Labai liūdna, kad ši akcija tęsėsi ilgus mėnesius. Gaila, kad gyventojams buvo žinoma, kas tuo užsiėmė ir kniso tuos tualetus. Vis dėlto bjauriausia akcija laukė ateityje – tai mirusiųjų palaikų išniekinimas. Vėlgi ištisais mėnesiais buvo kasami, knisami kapai ir juose ieškoma aukso. Tai tęsėsi dešimtmečius… Tikra Dievo rykštė.
Nužudytų žydų kapinės buvo tvarkomos vienaip ar kitaip, po Antrojo pasaulinio karo aptvertos, pastatytas paminklas, tačiau tai kapų niekintojų nesustabdė. Paskutinis lašas – tai prieš kelerius metus sudegintas paskutinis paminklas. Naktį buvo sudeginta medinė skulptūra, žyminti kapų vietą. LR Vyriausybės lėšomis skulptūra atkurta ir atstatyta toje pačioje vietoje.

Likę Lenkijos geležinkelininkų poilsiavietės pamatai

Kas toliau?

„Trakų žemės“ redakcija pradėjo rūpintis Trakų žydų geto atminimo įamžinimu. Apie tai, kaip mums seksis, pranešime savo skaitytojams. Taip pat norime priminti, kad anksčiau redakcijos rūpesčiu buvo pastatytos rodyklės į Varnikų mišką. Prie pat miško esančiomis rodyklėmis pasirūpino buvęs Trakų urėdijos urėdas Vygantas Mierkis. Po susirašinėjimo su kelininkais ir Trakų rajono savivaldybe prie kelio Trakai–Lentvaris atsirado dvi kelią į Varnikus žyminčios rodyklės. Vis dėlto trūktų dar nuorodos arba atminimo ženklo Žemaitės gatvėje, vietoje, kurioje buvo Trakų žydų getas.
Tolesnis susirašinėjimas ir paieškos bus pateiktos kitose laikraščio „Trakų žemė“ publikacijose. Kol kas nepavyko surasti ir Trakų žydų nuotraukų, todėl jei kas galėtų redakcijai tokių parūpinti ir atsiųsti, būtume dėkingi.

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ,
Irma STADALNYKAITĖ,
Juozas VERCINKEVIČIUS

 

1 Kazimieras Čaplikas, Saugojau žmonių gyvybę ir turtą, Vilnius: Atmintis, 2001, p. 137–138.
2 Neringa Latvytė-Gustaitienė, Holokaustas Trakų apskrityje, Vilnius, 2002, p. 38 (LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 4, t. I, l. 233. Vilniaus srities komi­sarinio vidaus reikalų valdytojo K. Kalendros nurodymai žydų perkėlimo klausimu).
3 Neringa Latvytė-Gustaitienė, ibid., p. 38 (LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 4, t. I, l. 238. Trakų apskrities viršininko pranešimas Vilniaus srities viršinin­kui dėl žydų tautos piliečių atskiro nuo kitų apgyvendinimo).
4 Neringa Latvytė-Gustaitienė, ibid., p. 38–39 (LCVA, f. R-500, ap. 1, b. 1, l. 184. Trakų apskrities viršininko pavedimas Trakų miesto burmistrui ir visiems valsčių viršaičiams dėl žydų tarybų sudarymo; ibid., l. 158. Trakų valsčiaus žydų tarybos narių sąrašas).