Klevų alėja, ISSN 2424-5429

Pro memoria. Apie išėjusį draugą ir tremtinį

Alfonsas KACĖNAS (1928–2016)

Oficialus nekrologas (jau ir neslėpkime!) labai pavargusiu ir valdišku tonu, kur šmėsčioja pusgyvios datos ir atitinkamų nuopelnų nusenusi rikiuotė, o ypač, jei pristatome velionio tremtino Sibiro nueitą mirties kelią taip, kad laimėtų gyvenimas ne eiliniui mus palikusiam Lentvario tremtinių bendruomenės nariui ALFONSUI KACĖNUI – netinka. Visiškai. Ir dėl dar vienos priežasties: „Trakų žemė“ globoja Lentvario tremtinių šešias poras (dabar liko trys) ir laikraščio skaitytojas žino beveik mintinai jų lemtis, o tarp jų Alfonso ir Marytės Kacėnų stiprią porą, kuri užaugino dukrą Onutę, pasukusią sudėtingu žurnalistės keliu. Seni lentvariečiai, o ir jaunesnė miesto karta gražiai atsiliepa apie Marytę ir jos vyrą Alfonsą, čia atskirai minimą visa miesto širdimi ir atmintimi, nes jis buvo žmogus, Motinos Dzūkijos vaikas, o ir Lentvario žymus pilietis, gerai išmanantis aplinką ir žmones. Jam Lietuva ir Dievas – ne vien žodžiai, o gaspadoriškas tikėjimas tautos tiesa ir jos ateitimi. Jis ir šių eilučių rikiuotojo asmeniškas draugas, labai praktiškai vertinęs žurnalistinę veiklą. Menu 1992-ųjų giedrą spalio pradžios vidurdienį, kaip mes, kolektyvinių sodų kaimynai, prisėdome ant suolelio ir jausmingai, be mažiausios baimės, be cenzūros įvertinome Lietuvos Respublikos tuometinę padėtį, ją paviešindami ilgame „Lietuvos žinių“ straipsnyje „Audra ir liūdesys“. Tai yra dokumentas apie velionio katalikišką idealizmą.
Alfonsas ambicingai valdė lyrišką ir jautrų netradicinės sveikos prigimties temperamentą, kai užčiuopdavo melą ir išdavystę. Jis – Lentvario tremtinių ir politinių kalinių choro „Viltis“ veteranas, nuolatinis Lietuvos tremtinių sąskrydžių Ariogaloje dalyvis. Netekome lentvariečio, kurį po ilgos tremties amžinojo poilsio priglaudė žemės plotelis Lentvario kapinėse, skirtas tremtiniams, nekreipdamas dėmesio į jo pase Sibiro čekistų įrašytą žymę – „Be teisės gyventi Tarybų Lietuvoje“. Alfonsui ir Marytei Kacėnams pagalbos ranką tąsyk ištiesė Lentvario kilimų fabriko vadovas. Taigi, „Sibiro tęsinio raudona moralė“ krito po Lentvario lyg šiol mįslingomis kojomis, minėta darbšti šeima sužydėjo, užgydė žiauraus likimo žaizdas ir nuėjo lietuvišku keliu. Velionio karstą įnešėme į bažnyčią, kur šv. Mišias aukojo penki kunigai. Per šv. Mišių pakylėjimą ant altoriaus plokštumos nutūpė nedidelis paukštelis. Jis po kelių sekundžių dingo, todėl nepavyko jo įamžinti.
Laidotuvių nuotraukos, pasakojimas – kiek plačiau socialiniame tinkle Facebook Jono DAVYDONIO paskyroje.

Jonas POČEPAVIČIUS