Rubrikų archyvas Skaitytojų kūryba

Sakmė apie žmogaus vilką

SAM_0015

„Metai šuns“ – netinka, pasakytų. Gerbiu seniai atėjusį iš girios vilką, Kuriam pabodo plėšikautų, Pagailėjus Žmogų vieną rytą. Ir Jam pasiūlius ištikimybę giedrią, O-ne-pilką! Kas sugebės mane ČIA logiškai sumautų?   Tai kaip gi nusakysma šiuos metus, Kur vilkšuniai trobuos sargybą eina? Ir kieme It staugianti širdies daina? Gaspadoriaus kalbą žino. Tik šnekėt negali. Pamyslikime

ARCHYVO PRISIKĖLIMAI (1)

Akmens ir betono miške Prie žydinčio Lentvario pririštas Tylėjo arklys lauke, Kinkytas ratuosna ir primirštas. Dėl smurto bumbėjau tąsyk. Žaizda patylėjimo nori jau! Naktis čia. Staiga klausyk Lyg Žvengia šlovės istorija!? Bet kur artojo širdis Ta vasara fėjų blaškėsi? Mačiau jo pajuodus lemtis Kaimynų degtinėje taškėsi. O JIS vis nužvengdavo. Ak!! Tas garsas į sąžinę

SATYRINIŲ EILUČIŲ DUONOS GABALAS VILKMERGIETIŠKAI „Kaimynas“

SAM_

Jis idėjinis žmogelis, Pasak vagio, muk-durnelis. Neapmoka tiktos oro, Mesdamas kasdieną svorį. (Tai žmona paliko durnių: Valgyt prašo slaunas kūnas. Ir daugiau negu ta burna! Gatvėj mokos Vlado sūnūs.) Nieks nemato ir negirdi, Kad nužudė vagys mintį? Tai užpilkim ją arielką Ir matysma tautą „melką“. Jonas POČEPAVIČIUS-DAVYDONIS Lentvaris, 2017 12 14

Nežinomos poros vestuvės

SAM_0015(1)

Dvi stygos degančios gitaros Lyg kojos išdėliotos ant širdies. Vėliau tą stirną vijos, rodos, vilkas geras Iki nežinomos jausmų kliūties!! Ar buvo atsigręžta? Nuostaba nežino. Tik meilė suvaitojo, Gimusi staiga. Išgėręs vilkas išnešioto vyno, Blondinę stirną vedė grojančiam miške. Lapais klebonas ąžuolas žydėjo. Sargyboje su dalgiais trys beržai. O drebulė likimą jiems išdėjo. Ir ošė

LABAS RYTAS Nr. 336

Trys savaitgalio jausmai Pridaviau du veikiančius, bet senus televizorius, į šiukšlių konteinerį lyg patį save-šalia Vilniaus senelių pardavyklos, vienas buvo tėvų dovana, kitas lietuviškas „Šilelis“, pirktas siaubiausią gyvenimo akimirką 20 amžiaus pabaigoje,lankiausi mirtinai sudegusio kaimyno A. kieme,kur mane sutiko jo juodas Brisius,padavęs dešinę leteną labai liūdnomis akimis, kelionių juodraštyje išdėjau tokelį siužetą. VANAGO LOKOMOTYVAS sėdžiu

LABAS RYTAS Nr. 334. „Lietuva tiesiogiai“

2017-10-26 Čia akurat tiesiogiai iš Tautos apačios „politinio biuro“. JAM tiko tautiškai nusiteikusios gerbiamos ir simpatiškos, todėl ir tele -„Lietuvos ryto“-įtaigios, (oho!-Jaunoji Lietuva!!) publicistės ŽEIMYTĖS klausimai. O svetimą DE-logiką ansai tremtiniais,politiniais kaliniais ir likusiais Lietuvos partizanais bei apskritai lietuviais liūdnai įžiūrėjo vanagaitės painiuose ir juodo nervo draskomuose atsakymuose. („Skolko?“) BEJE, tokių temų archyvus kgb išvilko

LABAS RYTAS Nr. 329. Archyvas Nr.167

Vilniaus himnas sugiedotas 1999 10 04 tarp gedimino paminklo ir motinos bažnyčios o po to paskutinis litas atiduotas ubagui kad ansai pasimelstų dėl skurdo ir melo mažinimo fiksavo kūrybinė tv3 brigada jonas lentvarin zuikiokų bandė riedėtų bet kontrolierių sugautas ir lyg liaudies neprietelius išmestas paneriuose užukandęs nikotino tasai nelaimingas solistas ir šiokis tokis eiliukas,sveriantis 60,3

„TRAKŲ ŽEMĖS“ ir „VORUTOS“ PILIGRIMAI

SAM_8354

Anykščiai ir Onuškis regimos, nes tai Lietuvos pavietai, kultūros lygiagretės (tarp atminties gyvų brūkšnių, skriejančių į tautos šventą istoriją, sakykime, maždaug 170 kilometrais) tąsyk Jono Počepavičiaus 2017 07 23 saulėtos dienos foto novelėje. Jonas POČEPAVIČIUS Autoriaus nuotr.

Jonas PENKTADIENIS

19143997_1614349645250530_7831957274626549339_o

išėjo į svietą švelniai ir kitaip pasivaikščiotų nauji „VORUTOS“ ir „TRAKŲ ŽEMĖS“ numeriai kad aplankytų jie ištikimus Skaitytojus tarp JŲ ir didžiausio trakų rajono LENTVARIO miesto modernaus vaikų lopšelio darželio „SVAJONĖLĖ“ simpatišką kolektyvą kuris tąsyk ruošėsi vasaros atostogoms apie tai ir šio puslapio foto akių kalba minėtiems leidiniams visada rūpės jų SKAITYTOJŲ darbas ir poilsis

Atminties tyrimai

SAM_7823

Jonas POČEPAVIČIUS

KAI KURIOS Jono POČEPAVIČIAUS NEAPDRAUSTO DIENORAŠČIO EILUTĖS tik „Klevų alėjai“

1.Dilgina Katyn-2-„X,“kurio lenkų tarnybos vis neįspėja. Gaila kaimynų lenkų,patyrusių dvi Katynes? O kiek JŲ mano Lietuva išgyveno? Beje,tokią literatūrinę formą,o ji tokia yra, bemaž geriausiai išmanė šiandien visų pamirštas poetas Teofilis Tilvytis. Surizikuokime, nes Rytų Lietuvoje, o ir mūsų Vytauto Didžiojo tėvonijoje, nemažai piliečiių išmano lenkų kalbą.O ir istorinio Trakų regiono lenkų bendruomenai bus smagėliau.