Rubrikų archyvas Kultūra

ŠITAIP 2017 METAIS LINKIU KELIAUTI BE ŽAIZDŲ…

SAM_6348keist

Taip ilgai galvojęs. Temos JUMS ieškojęs. Aš kreipiuos į žmogų ratų keturių. Moterį ar vyrą Kaip  į vairo lyrą, Nes ir pats gal šimtų rozų  JĄ turiu.   Štai TU sukapotas Priešų-niekšų, rodos. Nevilty priblokštas dvasinių skausmų. Už langų bet žvengia Auto laisvės tankas. Toks dailus,taikingas. Žengia It, sakykim, nerimo namų.   Sėdai užu vairo.

POKARIO KARTOS VĖLINIŲ MOTYVAS

sam_6085

  Jūs buvote ir būsite. Ir niekur neišėjote. Mūs atminty surasite, Nes Lentvarį mylėjote.   Nekaltinsime laiko, Nes tiesą žmonės tvarko. O kai praranda saiką Ant tilto ryšio verkia.   Į lapų ėjom vėją, Kapus laisvus aplankę. Ir meilė nugalėjo Abejingumą menką.     Jonas POČEPAVIČIUS ir visi lentvariečiai Račkūnai, 2016 11 01

Lentvariui

images (1)

Mano mieste, esi Tu didingas. Mano mieste, visiems reikalingas Ir meni Tu seniausius laikus, Mano mieste, per amžius brangus.   Kiek patyrei Tu Šilto ir šalto, Kiek matei Tu Juodo ir balto, Bet vis vien Tu esi nuostabus, Mano mieste, mums Tu brangus   Ir jeigu mes visi Išvyktume toli toli, Žinok, vis vien Esi

Tolerantiškumas – gyvenimo taisyklė

1991 m. Kalba V.Martinkus, sėdi HK, ministras D. Kuolys, Lenkijos ambasadorius Vidacki Konrado celėje

 Kai praėjusiais metais gavau pirmą kartą Lietuvoje įsteigtą lygybės ir įvairovės apdovanojimą už visą gyvenimą puoselėtą toleranciją, nejučiom susimąsčiau: kaip tolerantiškumas atsiranda, ir išvis – kas tai yra? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai visiems  žinomas ir savaime suprantamas dalykas, ir  nėra nieko paprasčiau kaip jį deklaruoti. Bet įsigilinus į dalyko esmę, ypač į pastaruoju

Halinos Kobeckaitės jubiliejui

IMG_9620

(Iš prisiminimų) 1939 m. gruodžio 20 d. Trakuose darnioje karaimų – Simono ir Eugenijos –  Kobeckų  šeimoje į šį pasaulį atėjo Halina Kobeckaitė. Pirmą kartą Haliną pamačiau nuotraukoje, kurią atsiuntė mano mamai Lidijai Kobeckai jos brolis Simonas Kobeckas, Halinos tėvas. Mes tuo metu gyvenome Baltarusijoje, kur pašte dirbo mano tėvas. Tai buvo džiugi naujiena. Visa

Vidurnakčio dienoraštis

PILNATIS

Pilnatis – mėnulis mano langą skalbia, Nuodėmė – nakties jau nebe tam, Nemigos klastotė apie rytą kalba, Paskaičiuok, kareivi, ašarą kažkam.   Tu esi patyręs pogrindžio vieneivis, Nunutraukęs ryšio su žila mintim, Tokis reidų sielai visada keleivis, Sukapota kirvio praeities širdim.   Štai abejingumas ir draugų pavydas, Išdavytė moters ir visai kitų, Jau turėtum, rodos,

Nuimkime kepures Respublikos partizanui!

Partizano portretas

„Trakų žemė“ Lentvario Lietuvos partizanus globoja iki jų paskutinio atodūsio. Ir niekas kitas. Fakto absoliutas. Prisiminkime į dausas išėjusį  Stanislovą Budėną ir neseniai 90-metį atšventusį Kostą Žukauską. Liūdnai šiandien širdimi kenčiame skausmingą  netektį dėl poeto ir Lietuvos partizano Stasio Kuodzevičiaus. Jis jaunajai Lietuvai paliko poezijos knygą, kurioje pasakė  tiesą, baimingai kitų poetų ar žurnalistų vengiamą.

Kelionė į Ukmergę

Ukmergės ir Lentvario tremtiniai dainavo liaudies dainas prie vaišių stalo

2014 m. gruodžio 14d. Lentvario tremtiniai buvo Ukmergės tremtinių svečiai. O Ukmergė – senas miestas, turintis pačiame centre žilagalvį piliakalnį. O miesto senamiestis – urbanistikos paminklas. Toj Ukmergei  sukaks 680 metų. Miestas apipintas meniškų legendų. Vyrauja vilko ir mergos motyvas. Sako, kad kunigaikštis Dausprungas įkūrė miestą. Antai 1711 metais miestą apiplėšė švedai. Šalia jo, Deltuvos

Paslaptis

DSCF8412

Geležinkelio gatvės maisto parduotuvė Maxima sustojo. Pirkėjai nežino kodėl, o paskalos šliaužioja įvairios. Pirkėjai, aišku, norėtų žinoti, bet tokios stambios parduotuvės pilnos paslapčių. Ar jos uždaromos – ar ne. Tąsyk Lentvario liaudis ir prisimena savo nemirtingą išmintį, kurių viena taip ir skamba: „Pinigas tyli – pinigas šneka“.   Jonas Počepavičius

Pamąstymai su Nijolės Našlėnaitės rože rankoje

Nijolės gėlių kabinetas

Ji – gėlininkė. Ir jau seniai gyvena Lentvario mieste, kur nemažai bėdų ir sudėtingumo. Kai būna šventė – einame  pas simpatišką Nijolę, kai aplanko skausmas – taip pat. Nijolės nedidukas gėlių kabinetas įsikūręs priešais istorinę geležinkelio stotį, kur ant sienos pažymėta, kad  garo variklį išrado anglas Stivensonas 1825 metais. Bet tai  nėra tiesa. Tąjį technikos

Trumpa išpažintis ašarotam juokui…

Jonas Počepavičius

Mums, pokario vaikams, turintiems tiesioginį ryšį su senelių ir tėvų asmens garbe, neteko įžengti į šiandienines daiktų ir pinigo džiungles, nes mūsų namų pedagogai,puoselėję dievo ir tėvynės didįjį  jausmą, mūsų biografijose  atmetė melo ir grobstymo,atsiprašant, socialinę tiesą.Tad ir turiu teisę,pasak vieno garbios tautos atstovo-gruzino-aktoriaus ir dainininko, iš savęs šiektok pasijuokti, o, regis, ir iš tų