Rubrikų archyvas Kultūra

VASARIO DIENORAŠTIS

SAM_0050.2

Estams vėliavą iškelsiu Ir Tėvynei žodį tarsiu: „““JIE parodė baltams gėrį Nes-soviet-nudėjo žvėrį Ir tarp rusų Sugyvena Ne-ne-ne-blusų Tų, kur mena Sveikiname brolį Estą Godulio mažiau paliestą Kas tėvynės – tas tėvynės O ne parlamento kinas Taigi Šimtmetis vienodas O kitaip atrodo puodas Išeinu į šaltą orą Savyje nudėjęs vorą…“““ Jonas DAVYDONIS Lentvaris, 2018 02

NARSAUS TEISĖJO NUOSPRENDIS

Vagis ne tas,kuris grobsto. O tas,kuris jam leidžia. Tauta-rinkėjas, Kuris nelobsta. Nebalsuoja? Vagystę skleidžia. Banditas ne tas,kuris žudo, O tas,kuris nemato. Antai teisėjas aukštaitiško būdo, BK pastatęs abiems matą. Šėtono juokas maišuos eurų? Lito gedim paveikslu Vyčio Kainos ėda. Laukinis blokas Samdyto mauro? Kely našlaitės piliečių gryčios. Prašau į teismo rūmus tikriausiai. Išdėkite pareiškimą. Temidė

Neapdrausta poezija

SAM_0164.2

            STALINO MANDATAS Senukas, kuprius, tremtinys, Įpirkęs vodkos surogato, Lyg surūdijęs šovinys Pas žmoną slenka gautų matą. „Neleisiu,“-rėkia jau žmona,- „Namo. Užtenka dūšės blato!“ Tada nenuorama sena Pamato Stalino mandatą. Virš žilės bonką rodo jis. „Štai eleksyras!“-šaukia,-„Laimė.“ Žmona įleidus nesuklys, Nes Stalinas gyvena kaime. Ir puolė jie abu kilnot Stiklaitę

Fotonovelė „Lentvaris Sausio 13-ąją“

SAM_0091

Novelės dalykiškai lydintis tekstas socialinio, o ir nacionalinio, tinklo „Facebook“  JONO DAVYDONIO  paskyroje. Jonas POČEPAVIČIUS, 2018 01 13

LENTVARIO DIENORAŠTIS APIE DU 1795-1918-2018 ŠIMTMEČIUS

DSCF9272.2

Čia Lietuva, nes sausis verkdams lyja. Čia klaidos, laisvė, epos teminė daina. Tauta kas šimtmetį krauju atgyja, Jog priešų nesukluptų puolančiam kine. Tai kas tą paslaptį jėgos įminsiąs, Nes šnekame didžia-kalba-gimta? Žiedo nuosavo užu eurus neskinsiąs, Kad būtų dialektum nacija-tauta? Išeikime į pievą gegužy laimingi Ieškodami tenai trijų spalvų gėlės. Neišpjauta? Gerai!! Vadinasi, kilmingi Sugrįžtam

BOKŠTAS

SAM_3388.2

Kiekviens asmuo yra žmogus. O apskritai tik meilės žmonės. Teisėjas bus aukštai dangus. Eilėj stovės tenai ir Jonas. Suprantam: blogio epocha! Bet Angelas gyvybės drūtas Sakys,kad Jo sesuo taika Yra gerumo mūsų būdas! Negeras TU?..jokios naudos TAVAI basai lyg vergas sielai! Širdis pulsu giesmes kartos. Sukils minties teisybės šėlas. Ir bokštas, Žinote, Galva, Krauju ir

Žinomos rašytojos J. Herlyn romane minimas ir Lentvaris

02 03 Sauliaus Jokužio, „Žmonės“ nuotr

Nusibodo. Kaip man viskas nusibodo! Lyg taukai keptuvėje spragsėjo mintys, o už lango kaip išprotėjusi svilino saulė, tarsi sukirtusi lažybų, kad Lentvaryje gegužę gali būti kaip Adis Abeboje (ištrauka iš J. Herlyn knygos, p. 9). Taip prasideda tarp skaitomiausių knygų autorių atsiduriančios ir skaitytojų itin pamėgtos rašytojos Jolitos Herlyn romanas „Mano vyrai ir jų žmonos“.

Sakmė apie žmogaus vilką

SAM_0015

„Metai šuns“ – netinka, pasakytų. Gerbiu seniai atėjusį iš girios vilką, Kuriam pabodo plėšikautų, Pagailėjus Žmogų vieną rytą. Ir Jam pasiūlius ištikimybę giedrią, O-ne-pilką! Kas sugebės mane ČIA logiškai sumautų?   Tai kaip gi nusakysma šiuos metus, Kur vilkšuniai trobuos sargybą eina? Ir kieme It staugianti širdies daina? Gaspadoriaus kalbą žino. Tik šnekėt negali. Pamyslikime

ARCHYVO PRISIKĖLIMAI (1)

Akmens ir betono miške Prie žydinčio Lentvario pririštas Tylėjo arklys lauke, Kinkytas ratuosna ir primirštas. Dėl smurto bumbėjau tąsyk. Žaizda patylėjimo nori jau! Naktis čia. Staiga klausyk Lyg Žvengia šlovės istorija!? Bet kur artojo širdis Ta vasara fėjų blaškėsi? Mačiau jo pajuodus lemtis Kaimynų degtinėje taškėsi. O JIS vis nužvengdavo. Ak!! Tas garsas į sąžinę

SATYRINIŲ EILUČIŲ DUONOS GABALAS VILKMERGIETIŠKAI „Kaimynas“

SAM_

Jis idėjinis žmogelis, Pasak vagio, muk-durnelis. Neapmoka tiktos oro, Mesdamas kasdieną svorį. (Tai žmona paliko durnių: Valgyt prašo slaunas kūnas. Ir daugiau negu ta burna! Gatvėj mokos Vlado sūnūs.) Nieks nemato ir negirdi, Kad nužudė vagys mintį? Tai užpilkim ją arielką Ir matysma tautą „melką“. Jonas POČEPAVIČIUS-DAVYDONIS Lentvaris, 2017 12 14

Nežinomos poros vestuvės

SAM_0015(1)

Dvi stygos degančios gitaros Lyg kojos išdėliotos ant širdies. Vėliau tą stirną vijos, rodos, vilkas geras Iki nežinomos jausmų kliūties!! Ar buvo atsigręžta? Nuostaba nežino. Tik meilė suvaitojo, Gimusi staiga. Išgėręs vilkas išnešioto vyno, Blondinę stirną vedė grojančiam miške. Lapais klebonas ąžuolas žydėjo. Sargyboje su dalgiais trys beržai. O drebulė likimą jiems išdėjo. Ir ošė