Rubrikų archyvas Krašto žmonės
Sakmė apie žmogaus vilką
„Metai šuns“ – netinka, pasakytų. Gerbiu seniai atėjusį iš girios vilką, Kuriam pabodo plėšikautų, Pagailėjus Žmogų vieną rytą. Ir Jam pasiūlius ištikimybę giedrią, O-ne-pilką! Kas sugebės mane ČIA logiškai sumautų? Tai kaip gi nusakysma šiuos metus, Kur vilkšuniai trobuos sargybą eina? Ir kieme It staugianti širdies daina? Gaspadoriaus kalbą žino. Tik šnekėt negali. Pamyslikime
TOLIMI MIESTO VEIDAI…
Dėmesingai perskaičiau dar vieną Valentinos Banuševič knygą apie Lentvarį, tad mintimis ir grįžtu į pokario laikus. Knygoje minėtas Vinių fabrikas. Jis pradžioje veikė grafo Vladislovo Tiškevičiaus dvaro teritorijoje. Vėliau įsikūrė pačiame mieste. Minėtoje knygoje lyg ir pakimba klausimas: o kur dingo Vinių fabrikas? 1946 metais tėtis Viktoras, nujausdamas, kad prasidės priverstinis „kolchozų“ vajus, paliko savo
ARCHYVO PRISIKĖLIMAI (1)
Akmens ir betono miške Prie žydinčio Lentvario pririštas Tylėjo arklys lauke, Kinkytas ratuosna ir primirštas. Dėl smurto bumbėjau tąsyk. Žaizda patylėjimo nori jau! Naktis čia. Staiga klausyk Lyg Žvengia šlovės istorija!? Bet kur artojo širdis Ta vasara fėjų blaškėsi? Mačiau jo pajuodus lemtis Kaimynų degtinėje taškėsi. O JIS vis nužvengdavo. Ak!! Tas garsas į sąžinę
SATYRINIŲ EILUČIŲ DUONOS GABALAS VILKMERGIETIŠKAI „Kaimynas“
Jis idėjinis žmogelis, Pasak vagio, muk-durnelis. Neapmoka tiktos oro, Mesdamas kasdieną svorį. (Tai žmona paliko durnių: Valgyt prašo slaunas kūnas. Ir daugiau negu ta burna! Gatvėj mokos Vlado sūnūs.) Nieks nemato ir negirdi, Kad nužudė vagys mintį? Tai užpilkim ją arielką Ir matysma tautą „melką“. Jonas POČEPAVIČIUS-DAVYDONIS Lentvaris, 2017 12 14
Nežinomos poros vestuvės
Dvi stygos degančios gitaros Lyg kojos išdėliotos ant širdies. Vėliau tą stirną vijos, rodos, vilkas geras Iki nežinomos jausmų kliūties!! Ar buvo atsigręžta? Nuostaba nežino. Tik meilė suvaitojo, Gimusi staiga. Išgėręs vilkas išnešioto vyno, Blondinę stirną vedė grojančiam miške. Lapais klebonas ąžuolas žydėjo. Sargyboje su dalgiais trys beržai. O drebulė likimą jiems išdėjo. Ir ošė
LENTVARIO LIETUVIŲ, LENKŲ, RUSŲ, VOKIEČIŲ, PRANCŪZŲ IR ŽYDŲ KAPUOSE
begėdis laikas kelias plonas ir ežeras klampus toksai ant skuosto uodas jau raudonas neduosiu kraujo jam visai štai takas šliaužia į upelį matyt ištroško manimi staiga regiu kapuos mergelę keliaujančiąją dangumi pasai akmens suplyšę laikas kapuos ieškota aukso lyg virš medžių rūkas skausmo draikės nors teismui kryžiaus pasilik ir drošiu užmarštin kaip
Prasidėjusią žiemą nušvietė „Gerumo spindulėliai“
Kasmet, kai krenta pirmosios snaigės ir ore ima sklandyti šventinė nuotaika, daugybė dainuojančių, šokančių ir grojančių vaikų suguža į Lentvario parapijos namus, kur vyksta tradicinis koncertas – šventinė muzikinė popietė „Gerumo spindulėliai“. Ne išimtis ir ši gruodžio pradžia, su kuria taip punktualiai pasirodė žiemiški orai. Lauke spiginant lengvam saulėtam šaltukui, gruodžio 3-iąją, sekmadienį, Lentvario kultūros
Sibiro jausmai ir Tėvynės ilgesys
Nors tu ką: Lietuvos POLITINIAMS KALINIAMS DIEVAS SKIRDAVO GELEŽINĘ SVEIKATĄ. Ir tai katalikiška tiesa. Antai Lentvario buvusio Vorkutos kalinio (20 METŲ) JUOZO GRINCEVIČIUS garbus jubiliejus. Atmintis vietoje, kuri mums prisimena Stalino Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį – „vrag sovetckoj vlasti“, kurios ir nebuvę. Grįžo į Lietuvos Lentvarį. Nežmonišką likimą gelbėjo Sibiro rusaitės meilė, todėl du vaikai
GEDULINGA FOTONOVELĖ
„Lentvario tremtinės, o ir miesto tremtinių choro „VILTIS“ giesmininkės, BRONĖS SINDARAVIČIENĖS paskutinė kelionė į tolimas Dausas.“ Kataliko atmintį vykdė Jonas Počepavičius
LABAS RYTAS Nr. 336
Trys savaitgalio jausmai Pridaviau du veikiančius, bet senus televizorius, į šiukšlių konteinerį lyg patį save-šalia Vilniaus senelių pardavyklos, vienas buvo tėvų dovana, kitas lietuviškas „Šilelis“, pirktas siaubiausią gyvenimo akimirką 20 amžiaus pabaigoje,lankiausi mirtinai sudegusio kaimyno A. kieme,kur mane sutiko jo juodas Brisius,padavęs dešinę leteną labai liūdnomis akimis, kelionių juodraštyje išdėjau tokelį siužetą. VANAGO LOKOMOTYVAS sėdžiu
