Rubrikų archyvas Krašto žmonės

Sakmė apie žmogaus vilką

SAM_0015

„Metai šuns“ – netinka, pasakytų. Gerbiu seniai atėjusį iš girios vilką, Kuriam pabodo plėšikautų, Pagailėjus Žmogų vieną rytą. Ir Jam pasiūlius ištikimybę giedrią, O-ne-pilką! Kas sugebės mane ČIA logiškai sumautų?   Tai kaip gi nusakysma šiuos metus, Kur vilkšuniai trobuos sargybą eina? Ir kieme It staugianti širdies daina? Gaspadoriaus kalbą žino. Tik šnekėt negali. Pamyslikime

TOLIMI MIESTO VEIDAI…

Dėmesingai perskaičiau dar vieną  Valentinos Banuševič  knygą apie Lentvarį, tad mintimis ir grįžtu į pokario laikus. Knygoje minėtas Vinių fabrikas. Jis pradžioje veikė grafo Vladislovo Tiškevičiaus  dvaro teritorijoje. Vėliau įsikūrė pačiame mieste. Minėtoje knygoje lyg ir pakimba klausimas: o kur dingo Vinių fabrikas? 1946 metais  tėtis Viktoras, nujausdamas, kad prasidės priverstinis „kolchozų“ vajus, paliko savo

ARCHYVO PRISIKĖLIMAI (1)

Akmens ir betono miške Prie žydinčio Lentvario pririštas Tylėjo arklys lauke, Kinkytas ratuosna ir primirštas. Dėl smurto bumbėjau tąsyk. Žaizda patylėjimo nori jau! Naktis čia. Staiga klausyk Lyg Žvengia šlovės istorija!? Bet kur artojo širdis Ta vasara fėjų blaškėsi? Mačiau jo pajuodus lemtis Kaimynų degtinėje taškėsi. O JIS vis nužvengdavo. Ak!! Tas garsas į sąžinę

SATYRINIŲ EILUČIŲ DUONOS GABALAS VILKMERGIETIŠKAI „Kaimynas“

SAM_

Jis idėjinis žmogelis, Pasak vagio, muk-durnelis. Neapmoka tiktos oro, Mesdamas kasdieną svorį. (Tai žmona paliko durnių: Valgyt prašo slaunas kūnas. Ir daugiau negu ta burna! Gatvėj mokos Vlado sūnūs.) Nieks nemato ir negirdi, Kad nužudė vagys mintį? Tai užpilkim ją arielką Ir matysma tautą „melką“. Jonas POČEPAVIČIUS-DAVYDONIS Lentvaris, 2017 12 14

Nežinomos poros vestuvės

SAM_0015(1)

Dvi stygos degančios gitaros Lyg kojos išdėliotos ant širdies. Vėliau tą stirną vijos, rodos, vilkas geras Iki nežinomos jausmų kliūties!! Ar buvo atsigręžta? Nuostaba nežino. Tik meilė suvaitojo, Gimusi staiga. Išgėręs vilkas išnešioto vyno, Blondinę stirną vedė grojančiam miške. Lapais klebonas ąžuolas žydėjo. Sargyboje su dalgiais trys beržai. O drebulė likimą jiems išdėjo. Ir ošė

LENTVARIO LIETUVIŲ, LENKŲ, RUSŲ, VOKIEČIŲ, PRANCŪZŲ IR ŽYDŲ KAPUOSE

begėdis laikas kelias plonas ir ežeras klampus toksai ant skuosto uodas jau raudonas neduosiu kraujo jam visai   štai takas šliaužia į upelį matyt ištroško manimi staiga regiu kapuos mergelę keliaujančiąją dangumi   pasai akmens suplyšę laikas kapuos ieškota aukso lyg virš medžių rūkas skausmo draikės nors teismui kryžiaus pasilik   ir drošiu užmarštin kaip

Prasidėjusią žiemą nušvietė „Gerumo spindulėliai“

1

Kasmet, kai krenta pirmosios snaigės ir ore ima sklandyti šventinė nuotaika, daugybė dainuojančių, šokančių ir grojančių vaikų suguža į Lentvario parapijos namus, kur vyksta tradicinis koncertas – šventinė muzikinė popietė „Gerumo spindulėliai“. Ne išimtis ir ši gruodžio pradžia, su kuria taip punktualiai pasirodė žiemiški orai. Lauke spiginant lengvam saulėtam šaltukui, gruodžio 3-iąją, sekmadienį, Lentvario kultūros

Sibiro jausmai ir Tėvynės ilgesys

SAM_0005

Nors tu ką: Lietuvos POLITINIAMS KALINIAMS DIEVAS SKIRDAVO GELEŽINĘ SVEIKATĄ. Ir tai katalikiška tiesa. Antai Lentvario buvusio Vorkutos kalinio (20 METŲ) JUOZO GRINCEVIČIUS garbus jubiliejus. Atmintis vietoje, kuri mums prisimena Stalino Baudžiamojo kodekso 58 straipsnį – „vrag sovetckoj vlasti“, kurios ir nebuvę. Grįžo į Lietuvos Lentvarį. Nežmonišką likimą gelbėjo Sibiro rusaitės meilė, todėl du vaikai

GEDULINGA FOTONOVELĖ

SAM_0003

„Lentvario tremtinės, o ir miesto tremtinių choro „VILTIS“ giesmininkės, BRONĖS SINDARAVIČIENĖS paskutinė kelionė į tolimas Dausas.“ Kataliko atmintį vykdė Jonas Počepavičius

Medžio poetas

SAM_0002

Jono POČEPAVIČIAUS nuotr.

LABAS RYTAS Nr. 336

Trys savaitgalio jausmai Pridaviau du veikiančius, bet senus televizorius, į šiukšlių konteinerį lyg patį save-šalia Vilniaus senelių pardavyklos, vienas buvo tėvų dovana, kitas lietuviškas „Šilelis“, pirktas siaubiausią gyvenimo akimirką 20 amžiaus pabaigoje,lankiausi mirtinai sudegusio kaimyno A. kieme,kur mane sutiko jo juodas Brisius,padavęs dešinę leteną labai liūdnomis akimis, kelionių juodraštyje išdėjau tokelį siužetą. VANAGO LOKOMOTYVAS sėdžiu