Rubrikų archyvas Krašto žmonės

JUNGTINĖ LENTVARIO KRONIKOS 5042 ir VYTAUTO DIDŽIOJO TĖVONIJOS METRIKOS 942 FOTONOVELĖ

SAM_0162

 BAKALORIŠKIŲ PORTRETAI, 2018 m. balandžio 28 d. Jonas POČEPAVIČIUS-DAVYDONIS

SPECIALI LENTVARIO KRONIKA 5032

SAM_0102ę

Pažymėjome Lentvario laikraščio direktorės klevualejos.lt ir „VORUTOS“ redaktorės IRMOS STADALNYKAITĖS gimtadienį,visiškai tikėdami JOS šventais-dzūkiškais-tautiškais-įsitikinimais,o ir švelniai palinkėdami JAI asmeninės gerovės bei laimės (nuotraukoje iš kairės)… Lygtos visai JAUNAJAI. LIETUVAI. Jonas POČEPAVIČIUS Autoriaus nuotr.

Senos Lentvario dvaro fotografijos fone atsiveriantys prigimties klodai

193817

Apie Lentvario dvaro teatro spektaklio „Nuvalius laiko dulkes“ premjerą ir gyvenimą pasakoja režisierius Jonas Vaitiekaitis Baigiantis sausiui, kai bene visos kultūros įstaigos, draugijos ar kitokios santalkos buvo panirusios Valstybės atkūrimo šimtmečio šventės programos derinimo ir kartojimosi rūpesčiuose, Trakų rajono spaudoje sumirgėjo Lentvario kultūros rūmų sukurtos ir išplatintos afišos, skelbiančios, kad sausio 27 d. įvyks Lentvario

DVYLIKA DIENORAŠČIO FOTOGRAFIJŲ APAŠTALŲ ŠIMTMEČIUI

SAM_4337

Jonas POČEPAVIČIUS-DAVYDONIS

DOVANA RESPUBLIKAI

SAM_0282

Šimtmečiui Lentvario kultūros rūmai suka dokumentinį filmą. Pirmos dvi jo dalys – miesto tremtinių bendruomenės pirmininko Jono Počepavičiaus pasakojimas ir etno „Klevynė“. Jono LOKĖNO dienoraštis, 2018 01 05

Kristina Glinevičienė: „Būti mokytoja yra laimė“

cof

Ne taip seniai mūsų trečioje klasėje besimokantis sūnus Dovydas gavo užduotį – sukurti šeimos herbą. Išvydau minimalistinį, grafišką piešinį. Jame užrašyti mūsų visų vardai, centre – pirmoji pavardės raidė ir keturi mūsų šeimą apibūdinantys žodžiai: groti, dainuoti, solfedžiuoti, piešti. Ir jis teisus. Šiandien mūsų namuose dažnai skamba muzika – nuo klasikinės iki roko ir džiazo,

Žinomos rašytojos J. Herlyn romane minimas ir Lentvaris

02 03 Sauliaus Jokužio, „Žmonės“ nuotr

Nusibodo. Kaip man viskas nusibodo! Lyg taukai keptuvėje spragsėjo mintys, o už lango kaip išprotėjusi svilino saulė, tarsi sukirtusi lažybų, kad Lentvaryje gegužę gali būti kaip Adis Abeboje (ištrauka iš J. Herlyn knygos, p. 9). Taip prasideda tarp skaitomiausių knygų autorių atsiduriančios ir skaitytojų itin pamėgtos rašytojos Jolitos Herlyn romanas „Mano vyrai ir jų žmonos“.

Sakmė apie žmogaus vilką

SAM_0015

„Metai šuns“ – netinka, pasakytų. Gerbiu seniai atėjusį iš girios vilką, Kuriam pabodo plėšikautų, Pagailėjus Žmogų vieną rytą. Ir Jam pasiūlius ištikimybę giedrią, O-ne-pilką! Kas sugebės mane ČIA logiškai sumautų?   Tai kaip gi nusakysma šiuos metus, Kur vilkšuniai trobuos sargybą eina? Ir kieme It staugianti širdies daina? Gaspadoriaus kalbą žino. Tik šnekėt negali. Pamyslikime

Niat Nam nauji metai. Pijaus Girdziušo filmas. 2017 m.

TOLIMI MIESTO VEIDAI…

Dėmesingai perskaičiau dar vieną  Valentinos Banuševič  knygą apie Lentvarį, tad mintimis ir grįžtu į pokario laikus. Knygoje minėtas Vinių fabrikas. Jis pradžioje veikė grafo Vladislovo Tiškevičiaus  dvaro teritorijoje. Vėliau įsikūrė pačiame mieste. Minėtoje knygoje lyg ir pakimba klausimas: o kur dingo Vinių fabrikas? 1946 metais  tėtis Viktoras, nujausdamas, kad prasidės priverstinis „kolchozų“ vajus, paliko savo

ARCHYVO PRISIKĖLIMAI (1)

Akmens ir betono miške Prie žydinčio Lentvario pririštas Tylėjo arklys lauke, Kinkytas ratuosna ir primirštas. Dėl smurto bumbėjau tąsyk. Žaizda patylėjimo nori jau! Naktis čia. Staiga klausyk Lyg Žvengia šlovės istorija!? Bet kur artojo širdis Ta vasara fėjų blaškėsi? Mačiau jo pajuodus lemtis Kaimynų degtinėje taškėsi. O JIS vis nužvengdavo. Ak!! Tas garsas į sąžinę