Ką daryti, kad vaikai nesityčiotų iš rusakalbių bendraamžių?

Mokytoja Gabrielė Lesnickaitė

Išaugęs nerimas visuomenėje atsispindi mūsų vaikų elgesyje. Pastaruoju metu Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba ir kitos institucijos sulaukia nemažai skambučių iš tėvų, pedagogų, ugdymo įstaigų vadovų – jie fiksuoja pavienius neapykantos kitakalbiams atvejus tarp vaikų.

Ekspertai sako, kad siekiant, jog vaikai nesityčiotų iš rusakalbių ar kitos tautybės bendraamžių, būtina imtis veiksmų: atpažinti patyčias tautybės pagrindu, kovoti su vyraujančiais stereotipais ir imtis prevencinių priemonių.

Kodėl vaikai tyčiojasi

Privačios mokslo ir menų mokyklos „Taškius“ antros klasės mokytoja Gabrielė Lesnickaitė sako, kad patyčios gali vykti dėl kelių priežasčių:

  • vieni vaikai tyčiojasi iš kitų, nes mano, kad toks elgesys padarys juos „kietus“;
  • kiti tyčiojasi, nes nori jaustis stipresni ir viršesni už silpnesnius vaikus;
  • vaikai gali tyčiotis ir dėl to, kad patys kadaise yra patyrę patyčias ir nori tokiu būdu atsilyginti;
  • kartais tie, kurie tyčiojasi, tiesiog jaučiasi labai blogai ir taip elgdamiesi mėgina pasijusti geriau;
  • gali būti ir tokių atvejų, kai vaikas papuola į tokią aplinką, kurioje taip yra bendraujama.

„Todėl yra labai svarbu su vaikais nuolatos kalbėtis apie tai, kaip reikia stabdyti patyčias, kodėl jos yra nepriimtinos. Amžiaus tarpsnis patyčioms nėra svarbus. Pažiūrėkime aplink save, juk patyčias gali vykdyti ir suaugę žmonės. Svarbiausia, kad visi suprastume, kodėl tai yra žeidžiantis dalykas, ir kaip viską galime padaryti neskaudindami vieni kitų. Supratę, koks elgesys gali skaudinti kitus, išmoksime jį valdyti ir sustabdyti“, – sako pedagogė.

Svarbu pamatyti ir reaguoti

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Lygių galimybių integravimo grupės vadovė Vilma Gabrieliūtė skatina suaugusius stebėti savo elgesį, nes vaikai dažnai atkartoja tai, ką mato darant ar kalbant tėvus, pedagogus, politikus.

„Vaikams reikia paaiškinti, kad karą Ukrainoje pradėjo Rusijos valdžia ir prezidentas Putinas. Svarbu, kad vaikai suprastų, jog kaltas agresorius, o ne rusų tautybė, priminti, kad ir Lietuvoje gyvena rusų, baltarusių, kurie smerkia agresiją. Tautybė yra asmens tapatybė. Patyčios dėl tapatybės veikia kitaip nei įprastos, nes jos jau skaudina nebe vieną asmenį, o visus, susijusius su ta tapatybe: artimuosius, šeimos narius, draugus, kolegas. Nesvarbu, ar tai žodinis komentaras, ar žeminantis užrašas lentoje, ar juokeliai pertraukų metu, – jie žeidžia visus, ypač rusakalbius bei rusų tautybės asmenis. Patyčių dėl tautybės poveikis yra platesnis, nes jis susijęs su tapatybe, o jos pakeisti mes negalime“, – paaiškino V. Gabrieliūtė.

Ekspertė įsitikinusi – patyčias tarp vaikų būtina kuo greičiau identifikuoti: „Vaikai prasivardžiuoja, laido įvairius komentarus savo bendraamžių adresu, rusakalbius sieja su smurtautojais. Bet kokie komentarai, kuriais siekiama pažeminti asmenį dėl jo tapatybės, turi būti atpažįstami, nes tik atpažinus galima reaguoti.“

Visada būtina reaguoti

Abi pašnekovės vieningai sutaria, kad šiuo metu ugdymo įstaigose patyčių ir smurto prevencijos mechanizmai veikia ganėtinai gerai.

„Mokykloms svarbu prisiminti, kad tie patys įrankiai, skirti patyčių ir smurto prevencijai, tinka ir kovojant su patyčiomis dėl tautybės, religijos, lyties ir panašiai. Kitaip tariant, dėl tapatybės. Svarbu, kad mokyklos bendruomenė gebėtų atpažinti žeminantį elgesį asmens tapatybės pagrindu ir iškart reaguotų jį pastebėję. Atsakomybė krenta ant mūsų, suaugusiųjų, pečių, nes atpažindami ir reaguodami mes nubrėžiame aiškią ribą, kad toks elgesys nėra tinkamas. Pastebima, kad vaikai apie patyčias praneša tik tada, kai žino, jog į tai bus reaguojama ir jie bus apsaugoti. Jeigu vaikas pasakė mokytojui, o viskas baigėsi tik frazėmis „Ką čia tu sureikšmini?“ ar „Čia tik juokelis“, kitą kartą patyręs patyčias, tikėtina, vaikas daugiau nesikreips į suaugusiuosius. Tam, kad vaikai kreiptųsi, jie turi jaustis saugūs ir gerbiami, todėl labai svarbu kurti pagarba pagrįstą tarpasmeninį ryšį mokyklos aplinkoje“, – pataria lygių galimybių integravimo ekspertė V. Gabrieliūtė.

„Taškiaus“ mokytoja G. Lesnickaitė prisiminė neseniai jų ugdymo įstaigoje vykusią konferenciją „Mokykla be patyčių“: „Vaikams patraukliomis veiklomis per vaidybą, žaidimus aiškinome, kokia yra patyčių žala, kiekvienas galėjo suprasti, ką jaučia žmogus, patiriantis patyčias. Su vaikais mokėmės, jog patyčių stebėjimas taip pat yra prisidėjimas prie patyčių, tokiu būdu didindami kiekvieno atsakomybės jausmą ir skatindami proaktyvumą. Vaidinome įvairias situacijas ir išbandėme būdus, kuriais galime stabdyti skaudinantį elgesį.“

Ji pridūrė, kad svarbiausias patarimas, pamačiusiems vykstančias patyčias, yra greitas reagavimas ir netinkamo elgesio stabdymas. „Suprantu, kad šiais laikais mes visi labai skubame, bėgame ir pamirštame sustoti, tiesiog pasikalbėti. Tačiau pats geriausias patarimas visiems yra kalbėtis vieni su kitais. Svarbus parodyti, kad patyčios niekada toli nenuveda ir mes skaudiname ne tik kitą, bet dar labiau skaudiname ir save“, – sako mokytoja.

G. Lesnickaitė taip pat pataria:

  • skirti vaikams laiko kalbėti, analizuoti ir patiems suprasti, kodėl reikia stabdyti patyčias;
  • leisti vaikams suprasti, kaip jaučiasi tas vaikas, iš kurio tyčiojasi, ir kodėl turime tai stabdyti;
  • išmokti gilintis į save, į tai, kokie esame mes, kaip elgiamės, kai kyla pyktis ar nepasitenkinimas;
  • išmokti nuraminti savo jausmus, nes tai padarius gyvenimas bus daug gražesnis ir šviesesnis.

Patyčių prevencija

Geriausias būdas kovoti su patyčiomis – mokymo įstaigose nuolatos vykdyti prevencines veiklas. Prevencinių programų efektyvumo tyrimai rodo, kad patyčių problemą galima sumažinti tik vykdant prevencines programas, pavyzdžiui, D. Britanijoje vykdomų programų metu patyčių mastas buvo sumažintas 20–80 proc., Norvegijoje – iki 50 proc.

Tačiau, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos ekspertės nuomone, vien patyčių prevencijos programos neužtenka. „Jau ikimokyklinio ir pradinio ugdymo programose turėtų būti skiriamas nemažas dėmesys tapatybių įvairovės puoselėjimui. Dabar yra gera proga pravesti vaikams užsiėmimą apie tai, kas sudaro žmogaus tapatybę, pamatyti, kokie esame įvairūs tautybės, kalbos, religijos atžvilgiu, aptarti, kaip reaguoti pamačius, kad kitas asmuo yra žeminamas ar kitaip skriaudžiamas dėl savo kilmės, kalbos ar tautybės. Bendrojo ugdymo programose turi atsirasti daugiau vietos tarpkultūrinės kompetencijos didinimui, taip pat ir neapykantos kalbos prevencijai. Ar užauginsime empatišką, neabejingą bei atvirą įvairovei kartą, priklauso tik nuo mūsų“, – sako V. Gabrieliūtė.