Lentvario kilimų rytietiška dvasia

Kilimas Artimuosiuose Rytuose, Kaukaze, Centrinėje Azijoje turėjo svarbią simbolinę ir religinę reikšmę. Juose vaizduojami simboliai, amuletai saugodavo šeimininką ir jo šeimą, tai tarsi savotiškas kelias tarp šios žemės vargų ir dangaus. Šių Azijos regionų tautos kilimus kūrė įnešdamos savo tradicijų, todėl jie skyrėsi pagal socialinę kūrėjų ir audėjų charakteristiką, vienokie buvo klajoklių, kitokie – miestiečių. Kilimų pasaulis spalvingas ir įvairus. Jį pirmasis prakalbino minėtasis Lietuvos dailės instituto Tekstilės katedros vedėjas Juozas Balčikonis.

Dailininko idėjai radus pritarimą Lengvosios pramonės ministerijoje, „Lentvario kilimai“ savo veiklą pradėjo 1957 m. kaip Kauno vilnonių audinių fabriko „Drobė“ bandomasis kilimų audimo cechas. Pirmieji fabriko darbo metai buvo sudėtingi, nors J. Balčikonis turėjo daug sumanymų, bet ne visus juos jo parengtiems specialistams pavyko įgyvendinti, todėl teko suktis iš padėties. Iš pradžių dvaro rūmų patalpose įkurtas fabrikas buvo aprūpintas šešiomis pasenusiomis „Hartmon“ audimo staklėmis. Šaltkalviai pritaikė stakles austi juostomis, bet šios staklės neleido išausti sudėtingesnių, konkretesnio piešinio raštų. 1967 m. įsigijus žakardines audimo stakles „Texima“, dailininkų idėjų horizontas prasiplėtė [3].

Dėstytojas Liudas Truikys, o vėliau ir sovietinė meno politika pastūmėjo J. Balčikonį ieškoti įkvėpimo Artimųjų Rytų tekstilės tradicijose. Susikoncentruota į islamiškų kilimų, vadinamų „Chahar Bagh“ („Rojaus sodas“), kompozicijas. Pagal šią kompoziciją austi tiek kilimai, tiek seniau projektuoti persiški sodai – tai islamo pasaulyje paplitęs motyvas. „Rojaus sodo“ kompozicijose buvo išlaikomas centrinis medalionas, rašto motyvai, keturių raportų kompozicija, akcentuoti kraštai. „Rojaus sodo“ kilimuose medalionas atspindėjo šventąjį šaltinį, visą reginčią Alacho akį ar atkartojo mečetės kupolo lubas.

Olgos Ochmanienės „Šaltalankis“ su šacho Abaso raštais. XX a. pab. [2]

Vilniaus dailės akademijos docentės Rūtos Būtėnaitės teigimu, Persijos šacho Abaso I Didžiojo (1571–1629) vardu vadinami raštų motyvai tapo vienais populiariausių šio fabriko kilimuose. „Lentvario kilimų“ produkcija buvo paveikta islamiškų „Rojaus sodų“ meninių formų, kurių pamažu buvo bandoma atsisakyti, keičiant į lietuviškus, bet tai nebuvo sistemingai daroma, nes visoje Sovietų Sąjungoje rytietiška tekstilės stilistinė linija buvo labai vertinama. Dažnai kopijuoti Artimųjų Rytų rištiniai kilimai, siekiant juos atvaizduoti kuo tiksliau [2]. Meno taryba Maskvoje tvirtino gamybai skirtų kilimų projektus. Populiariausi kilimai buvo audžiami net keliolika metų. Meno taryba „Lentvario kilimų“ dailininkams organizuodavo stažuotes į turtingas kilimų audimo tradicijas turinčias Gruziją, Armėniją ir kt. Vidurio Azijos bei Užkaukazės šalis. Lentvario kilimų fabriko dailininkai taip pat kartą per metus mėnesiui galėjo išvykti stažuotei į pasirinktą fabriką. Lankant fabrikus buvo stebimi kūrybiniai ir pramoninio darbo procesai [4].

Lentvario kilimai dažnai eksponuoti parodose Lietuvoje, Sovietų Sąjungoje ir užsienyje. Pirmieji kilimai Maskvoje eksponuoti 1958 m., vėliau Leipcige, Niujorke, Londone, Paryžiuje. Lietuvos dailės muziejuje 1978 m. vykusios parodos afiša. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus fondai. Limis.lt

Fabrike dirbo būrys Kauno arba Lietuvos dailės instituto parengtų dailininkų tekstilininkų: Kęstutis Balčikonis (g. 1952), Angelė Jančaitytė-Bilevičienė (1930–2013), Stanislava Černevičienė, Stanislava Aldona Gedvilaitė (g. 1935), Anicetas Jonutis (g. 1935), Liucija Jūratė Kryževičienė (g. 1940), Rasa Lapinskaitė, Zita Alinskaitė-Mickonienė (g. 1939), Aurimas Rekašius, Aušra Sutkaitė, Zofija Vainilaitienė (g. 1928), Rima Viliūnienė, Vilma Vizgirdaitė, Genovaitė Žilinskaitė (1927–2004) ir kt. [1]. Pirmoji fabriko dailininkė buvo G. Žilinskaitė. Jai nuo 1958 m. talkino A. Jančaitytė-Bilevičienė. Paskui ji tapo fabriko vyriausiąja dailininke. G. Žilinskaitės vietą 1961 m. užėmė A. Jonutis. Kolektyvą 1963 m. papildė L. J. Kryževičienė, 1964 m. – S. A. Gedvilaitė, 1969 m. – Z. Alinskaitė-Mickonienė (dirbo iki 1974 m.), 1971 m. – Z. Vainilaitienė, 1975 m. – J. Balčikonio sūnus K. Balčikonis (dirbo iki 1978 m.) ir kt. Į kolektyvą viena iš paskutinių įsiliejo Maskvos tekstilės institutą 1988 m. baigusi Olga Ochmanienė (g. 1959). Tarp „Lentvario kilimuose“ dirbusių kūrėjų A. Jonutis buvo vienas iš produktyviausių ir talentingiausių kūrėju. Jis iki 1984 m. Lentvaryje sukūrė net 155 kilimų projektus [4]. Naujų idėjų reikalavo didėjanti masinė kilimų gamyba.

Nors Lentvario kilimai savo stilistika dažniausiai rytietiški, bet jiems buvo suteikiami lietuviški vardai: „Aukštaitija“, „Daina“, „Šaltalankis“ ir kt. Kaip pažymi R. Būtėnaitė, vadinamoji S. Černevičienės „Aukštaitija“ tebuvo tik Tebrizo (Iranas) kilimo kopija, todėl siekis juos taip sulietuvinti atrodė gana keistai [2].

Reklaminių atvirukų rinkinys „Lentvario kilimai“ (Kaunas, „Šviesa“, 1972) atskleidžia rytietiškų kilimų pasiūlą

Katalogas „Lentvario kilimų fabrikas“. Sudarė Albinas Jarusevičius (Vilnius, 1979)

Kuriant kilimus „Lentvario kilimų“ fabrike, meną ir masinę gamybą nebuvo lengva suderinti. Viena vertus, kopijavimas tarsi sumažino gaminių meninę vertę, o ir pačios kopijos dėl technikos galimybių nebuvo tikslios, neprilygo tradiciniam audimui. Kita vertus, tik kopijuojant rytietiškus raštus, siekiant šių etalonų, buvo artėjama prie aukštesnio meninio lygio. XX a. devintame dešimtmetyje kompiuterizavus kilimų projektavimą, apsiribota minėto šacho Abaso raštų komponavimu. Retokai buvo ieškoma naujų meninių sprendimų, o jei jie ir atsirasdavo, tai didelės meninės vertės neįgydavo [2].

Sovietmečiu menas buvo priverstas taikytis prie socialinio realizmo arba ieškoti įkvėpimo liaudies kūryboje, bet šioje meno adaptacijos istorijoje Lentvario kilimų dizainas pasuko visuotine Rytų kryptimi, prie kurios turėjo taikytis ir kiti Sovietų Sąjungos kilimų fabrikai. Nepaisant to, J. Balčikonio parengta nauja dailininkų karta Lentvaryje galėjo kurti, ne vien tik rytietiška, bet savita ar liaudiška tematika. Viena produkcija buvo masinė, kita–  specialūs užsakymai, autoriniai darbai.

Žr. Petreikienė, Giedrė. Garsaus tekstilininko Juozo Balčikonio pėdsakai Lentvaryje. Klevų alėja, 2021, spalio 28. Prieiga internetu – http://www.klevualeja.lt/2021/09/28/garsaus-tekstilininko-juozo-balcikonio-pedsakai-lentvaryje/#more-17501

Naudota literatūra:

  1. Bogdanienė, Eglė Ganda. Absoliuti tekstilė: Lietuvos tekstilės meno istorijos ir istorija tekstilės mene. Iš Absoliuti tekstilė. Vilnius, 2016, p. 11–63. Prieiga internetu: http://www.eglegandatextile.com/wp-content/uploads/2015/10/EGB-Absoliuti-tekstile-lt-eglegandatextile.pdf
  2. Būtėnaitė, Rūta. Kilimas: tarp meno ir dizaino objekto. Vilnius, 2015, p. 173–175. Prieiga internetu: https://talpykla.elaba.lt/elaba-fedora/objects/elaba:13789899/datastreams/MAIN/content
  3. Petkūnas, Kęstutis. Lietuviškų kilimų gamybos istorija. Klevų alėja, 2013, lapkričio 29. Prieiga internetu: http://www.klevualeja.lt/2013/11/29/lietuvisku-kilimu-gamybos-istorija/#more-1269
  4. Žilinskienė, Nijolė. Pusė amžiaus tekstilės baruose. Metraštis, 2012, t. 16, p. 82-101. Prieiga internetu: http://old.ldm.lt/LDM/PDF/Metrastis_16/Puse.pdf

Giedrė PETREIKIENĖ, Vilnius