- Klevų alėja, ISSN 2424-5429 - http://www.klevualeja.lt -

Lentvario vaizdai pirmuosiuose lietuviškuose atvirukuose

Pirmasis lietuviškas atvirukas, žymėjęs Lentvario („Lintvariai“) pasirodymą, išėjo 1906 m., bet jis vaizdavo ne Lentvario miestą, o jo prieigas – Panerių geležinkelio tunelį, atkarpos Vilnius–Lentvaris dalį. Po keleto metų ir pats Lentvaris pateko į žymaus Vilniaus fotografo objektyvą, sulaukė žinomo Vilniaus leidėjo dėmesio.

Vilniaus knygininkas ir atvirukų leidėjas Boleslovas Stadzevičius (lenkiškai atvirukuose pasirašinėjo B. Stadziewicz, 1875–1947) 1908 m. reprodukavo dvi fotografo Jano Hermanovičiaus (Jan Hermanowicz, 1871–po 1908) fotografijas [2; 3]. J. Hermanovičius, buvo kilęs iš senos Lietuvos bajorų giminės, bet ta bajorystė nebebuvo turtais grįsta. Būsimasis fotografas mokėsi geležinkelio technikos mokykloje, fotografo praktiką pradėjo 1894 m. Balninkų dvare. Kitais metais jis persikėlė į Vilnių, vertėsi fotografavimu, vėliau savo veiklą tęsė Sankt Peterburge, keliavo po Rusiją. Grįžęs iš kelionių J. Hermanovičius 1900 m. Vilniuje atidarė fotolaboratoriją, bet kiek pabuvęs vėl keletui metų išvyko į Rusiją. Galiausiai trečią kartą 1903 m. fotografas, grįžęs į Vilnių, atidarė portretinių nuotraukų studiją „Ekonomia“. Fotografo darbais susidomėjo ir jo paslaugomis naudojosi pripažintas dailininkas Ferdinandas Rusčicas (1870–1936). Žinoma, kad 1908 m. J. Hermanovičius buvo pirmojo Lietuvoje paskelbto fotokonkurso vertinimo komisijos narys. Fotografo pripažinimas atvėrė platesnius komercinius kelius [1].

Nacionalinės bibliografijos rengėjai nustatė, jog B. Stadzevičius 1906–1909 m. Vilniuje iš viso išleido 117 atvirukų su lietuviškais tekstais. B. Stadzevičiaus su J. Hermanovičiumi bendradarbiavimas prasideda nuo pirmųjų leidybos metų. Maždaug 1906–1907 m. pasirodė du to paties vaizdo B. Stadzevičiaus leisti ir J. Hermanavičiaus iliustruoti Vilniaus atvirukai. Bendradarbiavimas buvo epizodinis, bet antrą kartą juos vėl suvedė Lentvaris [3].

B. Stadzevičiaus atvirukuose vyravo Lietuvos miestų vaizdai, todėl šie trys Lentvariui skirti ir J. Hermanovičiaus fotografijomis iliustruoti atvirukai derėjo prie kitų leidėjo darbų. Sudėtinga pasakyti, kada atsirado minėtieji vaizdai, bet reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad fotografas J. Hermanovičius, 1898 m. gavęs valstybinį užsakymą parengti „Rusijos vaizdų“ albumą 1900 m. pasaulinei Paryžiaus parodai, turėjo leidimą tarnybos reikalais nemokamai keliauti šalies geležinkeliais [1]. Jau tada fotografas galėjo užfiksuoti šiuos po dešimtmečio išspausdintus Lentvario apylinkių vaizdus.

B. Stadzevičiaus atvirukams buvo pasirinkti grafo Tiškevičiaus rūmai su trumpu vietos įvardijimu lietuviškai ir lenkiškai – „Lentvaravas. – Landwarów“. J. Hermanovičiaus objektyvui pasirinko miestelio kraštovaizdžio dalį, kuriame matyti už rūmų plytinčios kalvos ir senasis Graužys, natūraliame savo plote.

[1]

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. www.mab.lt

Tais pačiais metais išėjo dar du atvirukai su J. Hermanovičiaus užfiksuotu Tiškevičių rūmų vaizdu. Jį lydėjo lenkiškas ir lietuviškas užrašas „Pałac w Landwarówie – Lentvaravo rūmai“. Išėjo ir antroji šio atviruko laida su papildomai praplėsta antrašte ir rusų kalba – „Дворецъ въ Лендварове“ [2; 3]. Iš viso dvaro komplekso fotografo pasirinkti rezidenciniai Tiškevičių rūmai atskleisti iš arti, vaizduojant svečiams labiausiai matomą rūmų dalį, pabrėžiant architektūrinius anglų neogotikos sprendimus.

[2]

Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių biblioteka. www.mab.lt

B. Stadzevičiaus leistuose atvirukuose adreso pusėje tekstai buvo užrašyti lenkų, lietuvių, rusų ir baltarusių kalbomis. Kalbine prasme tai buvo išbandyta leidybos praktika, leidėjų rodomas poreikis pritraukti, o ne atstumti kuo platesnę pirkėjų auditoriją. Nors šie atvirukai buvo kur kas geresnės vaizdinės kokybės, nei P. Vileišio leisti, bet buvo ne ką brangesni: kainavo maždaug 4 kapeikas [2; 3]. Nedidelis B. Stadzevičiaus išlikusių atvirukų skaičius verčia manyti, kad jis miestelių atvirukus leisdavo mažesniais tiražais, nei Vilniaus.

Atkreiptinas dėmesys, kad nežinia, ar tai buvo sutapimas, bet 1908 m. pabaigoje mirus fotografui J. Hermanovičiui, aktyvią leidybinę veiklą kitais metais nutraukė ir B. Stadzevičius. Vėliau šis Vilniaus lietuvis pasinėrė į laikraštinės spaudos leidybą, Lenkijos okupacijos metais talkino Lietuvos saugumui išaiškinant Lenkijos organizuojamo POW perversmo organizatorius Lietuvoje, paskui buvo suimtas, kalintas ir 1922 m. ištremtas į Lietuvą. Lentvario ikonografijos istorijoje pėdsaką paliko Lietuvos bajorų palikuonis fotografas J. Hermanovičius ir „karštas lietuvis“, kaip jį vadino Mykolas Biržiška, B. Stadzevičius.

Šaltiniai ir literatūra:

  1. Jankauskas, Vidmantas. Reikšmingas Lietuvos fotografijos paminklas, „Kultūros barai“, 2003, nr. 11, p. 76–79. Prieiga internetu: https://etalpykla.lituanistikadb.lt/fedora/objects/LT-LDB-0001:J.04~2003~1369509599343/datastreams/DS.002.0.01.ARTIC/content [3]
  2. „Vilniaus vaizdų atvirukai, 1897–1915“. Vilnius, [2019], p. 422.
  3. Nacionalinės bibliografijos duomenų bankas. Prieiga internetu: https://nbdb.libis.lt/ [4]

Doc. dr. Tomas PETREIKIS, Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka