Kristinos Glinevičienės kūrybiškumas, tapęs gyvenimo būdu

Kristina Glinevičienė Lietuvos šimtmečio minėjime

Kristina Glinevičienė – tarsi žmogus-orkestras: ne tik piešia, kuria muziką, spektaklius, bet ir ugdo vaikus bei prisideda prie įvairių renginių meninės pusės. Tokiems talentingiems žmonėms išsitekti mažame mieste nėra lengva, bet kai galiausiai pavyksta – miestas turi kuo didžiuotis. Toks ir Kristinos santykis su Lentvariu, kuriame gyvena ir kuria jau du dešimtmečius.

„Pasibaigus studijoms likau Vilniuje ir susipažinau su savo būsimu vyru. Taip ,,atitekėjau“ iš Žemaitijos (gimiau Šiauliuose) į Lentvarį. Čia gyvena ir dirba daug puikių pedagogų, vaistininkų, gydytojų, kasininkų, menininkų. Šiandien į daugelį jų  kreipiuosi  vardu, tapome bičiuliais. Miesto bibliotekoje surengiau savo pirmąją dailės darbų parodą. Bet miestelio vis dar ,,neprisijaukinau“, – sako Kristina. Miestas turi potencialą, bet dar neturi tinkamos krypties.

Kaip ten bebūtų, menininkui erdvė nėra tokia svarbi kaip artimųjų palaikymas ir savirealizacijos galimybė. Nuo 2013 m. Kristina pradėjo dirbti Lentvaryje ir iki šiol yra lopšelio-darželio „Svajonėlė“ meninio ugdymo mokytoja. „Džiaugiuosi, kad ,,Svajonėlėje“ mano darbai, kūryba, meniniai ieškojimai, sprendimai  yra įvertinami. Jaučiu didelį palaikymą ir pasitikėjimą“, – teigia pedagogė.

Tokia veikla vaikams labai naudinga, nes vaikystėje meninis ugdymas kur kas daugiau nei tik kūryba. „Ugdymas prasideda nuo mažų, tačiau labai svarbių dalykų: aplinkos (kur ir kaip auga vaikas), rūpesčio (kiek dėmesio, meilės vaikas patiria namuose), sąlygų kurti (priemonės, siūlomos veiklos, žaidimai) ir pan. Tik taip vaikučiai kaupia patirtį, žinias apie juos supantį pasaulį. Formuojasi, vystosi jų emocinis intelektas, kuris tiesiogiai susijęs su vaikų noru (ar nenoru) veikti, žaisti, ,,kurti“, domėtis, smalsauti“, – paaiškina Kristina.

Kristina Glinevičienė su ugdytiniais

Nors neretai tėvams kirba mintis, kad gal jų vaikas „neturi meninės gyslelės“, pedagogė šį mitą paneigia: „Visi vaikai imlūs menams, bet jų patirtys tokios skirtingos, kad vienam patiks dainuoti, kitas norės šokti, o trečiam užvis labiau patiks piešti. Vaikai dar nekuria meno. Piešimas, dainavimas, šokis yra jų komunikavimo kalba. Kitaip tariant, per šias veiklas jie išreiškia savo emocijas, nuotaiką ir tai, ko negalėtų paaiškinti, išsakyti žodžiais“.

Į ugdymą Kristina Glinevičienė apskritai žvelgia labai plačiai: dažnai ir specialių priemonių nereikia kūrybai reikštis. Vasarą tiek Lentvaryje, tiek kituose miestuose vaikai su tėvais daugiau būna lauke, todėl galima „įdarbinti“ aplinką: „Karantino metu su sūnumi Dovydu po pietų  eidavome ,,garbės ratą“. Atsipūsti nuo nuotolinių pamokų, įkvėpti pavasario. Dovydui patinka rinkti, apžiūrinėti nukritusias medžių šakas. Vieną tokią sykį ,,pavertėme“ mikrofonu ir po parką jau vaikščiojome kaip žurnalistai. Ir mūsų pasivaikščiojimai tapo ,,Orų žiniomis“. Kalbėdavome ,,žiūrovams“ apie orą, paukščius, gamtą, nuotolinio mokymosi iššūkius ir tai, kas šaudavo tądien į galvą. Vieną iš pasivaikščiojimų nufilmavau, turėsime prisiminimui. Kai mama stumia vėžimėlį – mažyliui didžiausia dovana yra jos klausytis. Jis sužino, kokios spalvos mašinos važiuoja gatve. Pamato, kaip skrenda lėktuvas ir išgirsta, kad susitikusi draugę ar  kaimyną, mama su jais pasisveikina. Labai dažnai tenka matyti, kad mamos kalbasi tarpusavyje, o ne su savo vaikais, o jie, turiu pastebėti, vis vėliau pradeda kalbėti“.

Kristinos Glinevičienės autorinis darbas

Taigi Kristina su vaikais susikalba menine kalba. Belieka palinkėti, kad ugdydama jaunąją kartą, įskiepytų jiems meno ir grožio pojūtį, o teigiami pokyčiai į Lentvarį ateitų kuo  greičiau.

 

Giedrė PETREIKIENĖ, Vilnius–Lentvaris

Naujienos iš interneto