[1]1.
Ar dar gyvos dainos mylimoj Dzūkijoj
aukštaitijoj rauda
ir žemaičiuos taip
ar dar gyvas etno JONO suvalkijoj
lietuviu išėjęs kryžkelėj savaip
nebėra žirgelių
mosto kalavijo
jotvingių rikiuotės
ir
genties dainos
liaudies bei mergelių
vyrai priešą vijo
meilė nesugrįžo
dėl vestuvių puotos
ir gražios žmonos!
2.
žmogau
pageltęs dėl savo prasmės
debilais visuomenės kapotos
sąmoningai
ir
aistringai
mano širdelė paūmės
honoras nes
griaus likimą nežabotas!
į veidą smogs bėda
tyčia sumanyta
galvojančių kvailių
ak
rūžava karta!
giedos niekšybei piniginis amoralas
tiesos vaduotų negaliu?
nes viešpatauja tarytumei „myliu“
plėšikų
diplomatų
integralas!!
kąsnio regiu puolusią moterį vardan
jos palikuoniai netikrą formulę kulka išliejo
bioaostra įsakė jiems gyvent
tarp durklo
pistoleto
gyvenimo ne man
todėl į veidą jums ir trenkia
gal nemenkas
šauksmas valkata poeto
o esam iš lietuviškų artojų
ten žodis
ugnis ir duona lūpų
jei tėvas įsakymą kartojo
vadinasi
sūnus
po žvilgsnio su rožančiumi
suklupo!!
o motina
trobos monarchė visiškai
tai vyro noras
būk žmogum
iš mūsų
vaike!
abu įsakom
vėliau
kai žemė arsi kritiškai
tėvų ir prisiminsi šventą laiką
bet arti nebeteko
iš kaimo lauk būtinybė spyrė
bet kur pasuko mūsų erškėtrožėm nutėkštas trakas?
kad išgyventume
didysis smakas
chromosomose šėtonais virė
vaikai
nei džiaugsmas
nei įvaizdis anūkams
padėt?
iš ko?
dirbtų veltui reikia
ateitis beregis rūkas
nors
įtaisyk prekybon kombinuotų vaiką
kritome visi purvan!
bet toks gyvenimas ne man
prasmė:sukilsime
tėvais
lietuviškais artojais
ar iškilmingai nusivilsime?
čia
amžininkas stiprų žodį pavartojo
ir
iškvietęs žirgą į netikrą Lietuvą išjojo!
Jonas DAVYDONIS
„LIETUVOS ŽINIOS“, 1993 09 10