Pirmoji Lentvario feministė grafienė Marija Kristina Tiškevičienė

Marija Kristina Liubomirskaitė-Tiškevičienė. Autorius Janas Miečkovskis. Kretingos muziejus

Kai kalba pasisuka apie senuosius Lietuvos rūmus ir dvarus, beveik visada ji susijusi su dvarininkais vyrais. Visgi dažniausiai šalia tų vyrų stovėjo ir ne mažiau stiprios moterys. Viena iš tokių – grafienė Marija Kristina Tiškevičienė, antrojo iš Tiškevičių Lentvario dvaro paveldėtojo Vladislovo Tiškevičiaus žmona iš kunigaikščių Liubomirskių giminės. Ji į Lentvarį įnešė gerokai daugiau spalvų ir, nors tuo metu taip nevadinta, iš tiesų buvo gana ryški ne tik Vilniaus krašto, bet ir Lenkijos feministė.

Iš pirmo žvilgsnio Marija Kristina, užaugusi turtingoje ir įtakingoje kunigaikščių giminėje, buvo gana išlepinta – tiek turtais, tiek vyrų dėmesiu. Juo labiau, kad ne tik turėjo daugybę kandidatų į vyrus, bet ir buvo vienintelė jauniausia ir mylimiausia keturių brolių sesuo (tėvo dukra iš pirmosios santuokos jau buvo mirusi). Dėl šių priežasčių žemesnio titulo Lentvario paveldėtojo grafo Vladislovo Tiškevičiaus laukė ilga ir atkakli kova dėl mylimosios rankos. Iš nuotraukos įsimylėjęs studijų draugo seserį ir šiai nuotraukai užsakęs rėmelį su užuolaidėlėmis Vladislovas užtruko penkerius metus, kol Marija Kristina 1892 m. tapo jo žmona [5].

Tikėtina, kad prie ilgo Marijos Kristinos delsimo prisidėjo ir Vladislovo tėvo Juozapo Tiškevičiaus plačiai žinoma silpnybė moterims ir prasta reputacija šiuo klausimu. Grafas Juozapas Tiškevičius savo dvi nesantuokines dukras ir sūnų buvo apgyvendinęs Lentvaryje, o savo teisėtiems palikuonims samdė būtinai tik gražias aukles [4]. Marijos Kristinos požiūris į tokius santykius išryškėjo jau vėliau jai pačiai auginant vaikus, kuomet, pamačiusi savo dukters Sofijos išrinktojo Klemenso Potockio polinkį į moterį, ne kartą bandė šią atkalbėti nuo tokio pasirinkimo [3].

Visgi grafas Vladislovas Tiškevičius buvo visiška tėvo priešingybė, su juo ne itin sutarė ir dėl to paveldėjo tuo metu vieną prasčiausių šeimos nuosavybių – Lentvarį. Tai tapo tikru iššūkiu grafui dar iki vestuvių: į apleistus rūmus buvo nepridera atsivesti prabanga išlepintos ponios. Dėl šios priežasties skirtos didelės investicijos rūmams perstatyti ir aplinkai sukurti. Tačiau Marijai Kristinai ir to buvo negana: pirmaisiais santuokos metais ji jautėsi nejaukiai svetimoje vietoje, dažnai lankydavo artimuosius Varšuvoje [5].

Vaistu nuo šio nejaukumo tapo aktyvi veikla Lentvaryje. Pirmiausia grafienė ėmėsi steigti žirgyną. Kaip kraitį iš tėvų atsivežė keletą geriausių žirgų, tapusių veislyno pagrindu. Lentvaryje įkūrė ir jodinėjimo klubą, kurį daugiausia sudarė vyrai. O ir pati dažnai jodinėdavo vyriškais rūbais vyrišku stiliumi, be didelių pastangų peršokdavo visas sudėtingiausias kliūtis. Be to, tuo metu buvo viena iš nedaugelio profesionalių moterų sportininkių, dalyvaudavusi ir laimėdavusi didžiausiose žirgų varžybose Rusijoje. Šioje srityje Marija Kristina buvo gerokai pranašesnė už vyrą, dėl priešinimosi tėvui taip ir neišmokusį prideramai joti [3].

Užtat socialinėje veikloje Lentvario savininkai buvo lygiaverčiai partneriai. Marija Kristina kartu su Vladislovu ir Antanu Tiškevičiais įkūrė Vilniaus meno ir mokslo muziejaus draugiją. Kartu su vyru rūpinosi gaisrinės ir greitosios pagalbos įsteigimu Lentvario apylinkėse. To meto spaudoje aprašytas gaisro įvykis: užsidegus dailidės namui, grafienė viena pirmųjų atskubėjo į nelaimės vietą ir pati vadovavo gaisrininkams, ragindama šiuos paskubėti [3]. Grafienė Marija Kristina buvo ir Vilniaus greitosios pagalbos paramos fondo globėja, pritraukusi į rėmėjus daugybę aukštuomenės atstovų [1].

Tuometė spauda Mariją Kristiną vaizdavo kaip tobulą žmoną – visada gražią ir elegantišką. Buvo laikoma viena geriausiai apsirengusių savo sluoksnio moterų. Beje, rūbus rinko puikų skonį turėjęs vyras grafas Vladislovas Tiškevičius. Kaip tuo metu buvo populiaru, viešnagių Varšuvoje metu su draugėmis lankydavosi feminisčių kavinėje „Ster“, kur aptardavo svarbiausius moteriškus klausimus ir skaitydavo moterims skirtus žurnalus [3].

Vis dėlto tvirčiausias charakteris atsiskleidė sunkiausiais laikais. Pirmiausia, vyrui dėl politinių pažiūrų priverstinai gyvenant Italijoje, grafienė Tiškevičienė liko rūpintis šeimos turtu, tuo laikotarpiu raita tvarkydavo reikalus tarp Vilniaus ir Lentvario, išmintingai duodama nurodymus žemių valdytojams [3]. Net ir šiuo sunkiu laikotarpiu neapleido socialinės veiklos: 1911 m. paaukojo žemės Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai katalikų bažnyčiai Lentvaryje statyti ir rūpinosi, kad statybos būtų greičiau pradėtos [2].

Galiausiai grafienė Marija Kristina Tiškevičienė yra moteris, išgelbėjusi visą Lentvario turtą. Prasidėjus rusų okupacijai, buvo įsakyta susprogdinti rezidenciją. Iš pradžių grafienė sumokėjo už informaciją, kuriam kareiviui pavesta atlikti šį darbą. Po to slėpdamasi už žirgo laukė, kol visi išvyks traukiniu, ir sumokėjo 100 rublių kareiviui už Lentvario neliečiamybę [3]. Dėl namais tapusios svetimos vietos grafienė buvo pasiryžusi paaukoti ir gyvybę, tačiau dar kurį laiką gyveno užsienyje, Lentvario daugiau nebeišvydusi.

Šaltiniai ir literatūra:

  1. Kołoszewska, Zyta. Vilnius Emergency Medical Services during the interwar period (1). Rota, 2015, vasario 23. Prieiga internetu: http://media.efhr.eu/2015/02/23/vilnius-emergency-medical-service-interwar-period-1/
  2. Michno, Vitalij. Lentvario Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai parapijos istorija. Prieiga internetu: http://www.lentvarioparapija.lt/lentvario-viespaties-apreiskimo-svc-mergelei-marijai-parapijos-istorija
  3. Narkovič, Liliana. Lentvario Tiškevičiai, rankraštis, iš lenkų k. vertė Jolita Karčevska-Rus, 2018. Versta iš: Narkowicz, Liliana. Tyszkiewiczowie rodem z Landwarowa, 2013.
  4. Ragickaitė, Brigita. Gražuolis grafas, pradėjęs Palangos pramogų erą: širdžių daužytojas, vaikų auklėms kėlęs ypatingus reikalavimus. lt, 2018, rugpjūčio 16. Prieiga internetu: https://www.delfi.lt/projektai/archive/grazuolis-grafas-pradejes-palangos-pramogu-era-sirdziu-dauzytojas-vaiku-auklems-keles-ypatingus-reikalavimus.d?id=78793663
  5. Zakarevičiūtė, Jolanta. Lentvario grafaitė Sofija Marija Rožė Tiškevičiūtė-Potocka. Klevų alėja, 2018, kovo 15. Prieiga internetu: http://www.klevualeja.lt/2018/03/15/lentvario-grafaite-sofija-roze-marija-tiskeviciute-potocka/

 

Giedrė PETREIKIENĖ, Vilnius