Neringa Vaitkutė – geriausia knygų vaikams ir paaugliams rašytoja

Neringa Borovikė (kūrybinis pseudonimas – Neringa Vaitkutė)

Minint Tarptautinę vaikų knygos dieną, kovo 30 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo apdovanoti geriausi 2018 m. vaikų literatūros kūrėjai. IBBY Prano Mašioto premija už geriausią metų knygą vaikams ir paaugliams buvo įteikta rašytojai, biologijos mokytojai iš Lentvario Neringai BOROVIKEI (kūrybinis pseudonimas – Neringa VAITKUTĖ), kurį parašė knygą „Klampynių kronikos“ (leidykla „Nieko rimto“). Ta proga redakcija nutarė pristatyti skaitytojams knygų autorę ir pedagogę bei jos kūrybą.

 Papasakokite trumpai apie save.

Esu Trakų rajono gyventoja. Gyvenu Lentvaryje, kur ir  Šiame prabėgo mano vaikystė bei paauglystė. Čia lankiau darželį, čia baigiau vidutinę mokyklą. Vėliau studijuodama biologiją Vilniaus universitete gyvenau sostinėje. Tai buvo išties smagūs laikai! Baigusi universitetą persikrausčiau į pasakiško grožio Stirnių gyvenvietę, esančią Neries regioniniame parke. Galiausiai po įvairių linksmų ir ne itin linksmų nutikimų, klajonių ratas apsisuko – aš vėl sugrįžau į Lentvarį. Jau vienuolika metų gyvenu čia, dirbu Motiejaus Šimelionio gimnazijoje biologijos vyresniąja mokytoja.

Kodėl Jūsų knygos skirtos, būtent, vaikams ir paaugliams, o ne suaugusiesiems? Kas lėmė tokį pasirinkimą?

Aš pati iki šiol su malonumu skaitau vaikams ir paaugliams skirtą literatūrą. Ji man patinka. Patiriu lygiai tokį pat (o kartais ir stipresnį) skrydžio pojūtį kaip ir skaitydama rimtiems suaugusiems skirtas knygas. Lygiai taip pat žaviuosi ištisomis pastraipomis, tirpdau ant liežuvio sakinius, o paskui dar ilgai grįžtu prie jų mintyse. Gal tiesiog atėjo laikas drąsiai pareikšti – rašau vaikams ir paaugliams, nes niekada negalvojau, kad tokios knygos yra prastesnės. Gal ir kitiems jau gana žiūrėti į vaikų ir paauglių literatūrą, lyg į podukrą, kukliai susigūžusią kitų knygų šešėliuose.

Kaip vis dėlto vyksta kūrybinis procesas?

Rašau pasimėgaudama, kai tik randu tam laiko – naktimis, savaitgaliais, grįžusi iš darbo, kai diena pasitaikė ypač sunki ir man būtinai reikia „išsikalbėti“, nuvogusi laiko nuo tvarkymosi ar įprastų dirbančios mamos reikalų. Neturiu tam ramaus kampelio, o man ir nereikia. Senukas, darbui skirtas kompiuteris stovi tame pačiame kambaryje, kur vyksta pagrindinis mūsų šeimos gyvenimas. Tad dažniausiai atsipūtusi rašau nugara į garsiai veikiantį televizorių, ignoruodama visą likusį pasaulį.

Žinome iš viešosios erdvės, kad dirbate Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijoje biologijos mokytoja. Kaip čia susijusi biologija ir knygų rašymas?

Biologija man nei padeda, nei trukdo. Manau, šitie du dalykai visiškai tarpusavyje nesusiję, nebent rašant apie fantastinių pasaulių ypatumus padeda nenusivažiuoti į lankas. Išmokau suprasti įvairių procesų prasmę ir savotišką grožį. Gal todėl mano knygose tie išgalvoti pasauliai tokie… logiški.

Knygų rašymas – ar tai vienintelis Jūsų pomėgis? Ar yra daugiau?

Aš skaitau. Labai daug ir godžiai skaitau, vos tik randu tam laiko. Kartais piešiu, restauruoju senus baldus, dievinu žiūrėti dokumentiką (beje, gyvąja gamta neapsiriboju. Renkuosi filmus apie astronomiją, amatus, istoriją, geografiją ir net dokumentinius filmus, pasakojančius apie kvantinę fiziką ir elementariąsias daleles). Jei tampa per sunku tūnoti kambaryje, tada stveriu fotoaparatą ir einu pasivaikščioti, ieškodama įdomių vaizdų.

Ar galėtumėte papasakoti apie savo šeimą? Ar lengva gyventi Lentvaryje?

Mano mylimi tėvai– svetingi ir neapsakomai darbštūs žmonės. Iki šiol stebiuosi, kaip jie viską suspėja: pasirūpinti anūkais, sudalyvauti visuose svarbiausiuose mūsų gyvenimo įvykiuose, išauginti kalnus daržovių ir kitų gėrybių, bei būti tiesiog seneliais ir tėvais. Vilniuje gyvena ne mažiau mylima sesuo Jurgita dukterėčia, sūnėnas ir svainis. Mūsų šeima gyvena Lentvaryje. Esu laimingai ištekėjusi, auginu du vaikus. Sūnui – dešimt metų, dukrai – vienuolika.

Lentvaryje gyventi pasitaiko visaip. Kartais būna labai lengva, kartais – sunkoka. Tačiau tai nesusiję su pačiu miestu, greičiau su gyvenimo tempu, nuovargiu ir kasdieninio gyvenimo smulkmenomis. Maži miestai turi savų privalumų: viskas čia pat, kone ranka pasiekiama. Daug žalumos, šalia – ežeras ir miesto parkas. Prisipažinsiu, kol kas didžiausias skaudulys – tai Lentvario geležinkelio pervaža. Apmaudu sugaišti valandą, kada kelio vos penkios minutės.

Bet ir tai išgyvenama.

Kokių ateityje knygų galime tikėtis?

Aš ir pati kol kas nežinau, kur mane nuves vaizduotė. Tikiuosi, kad naujos knygos bus geresnės už jau parašytas.

Dėkojame už pokalbį. Linkime kūrybinės kloties.

Kalbėjosi Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ

Neringos Vaitkutės parašytos knygos:

„Vaivorykščių arkos“, leidykla „Nieko rimto“, 2013 (IBBY reikšmingiausias metų debiutas);

 „Titnago plunksna“, leidykla „Nieko rimto“, 2014 (Metų knygos rinkimų penketukas);

 „Šnabždesiai bedugnėje“, leidykla „Nieko rimto“, 2015;

 „Tamsa, kuri prabudo“, leidykla „Nieko rimto“, 2014/2017;

„Miestas be padangės“, leidykla „Nieko rimto“, 2015;

„Devynetas tamsos nešėjų“, leidykla „Nieko rimto“, 2016;

 „Neišduosiu tavęs“, leidykla „Nieko rimto“, 2017;

„Klampynių kronikos“ (pirma dalis),  leidykla „Nieko rimto“, 2018 (Metų knygos rinkimų penketukas, IBBY Prano Mašioto premija už geriausią 2018 metų knygą vaikams ir paaugliams).

„Esu parašiusi devynias knygas. Tiesa, antroji „Mažųjų klampynių“ dalis – vis dar suredaguoto rankraščio stadijoje. Laukiu, kol įgaus popierinį pavidalą – apaugs viršeliais, iliustracijomis ir kitkuo, kas privaloma tikroms knygoms“, – patikslina N. Vaitkutė.