TOLIMAS LENTVARIO VEIDAS…

Lentvario dvaro sodybos vinių fabriko pastatas. Mildos Bugailiškytės nuotr. Šaltinis – <https://kvr.kpd.lt/#/static-heritage-detail/eb1d7209-d0e7-4997-9a28-c352755c94b3>

Dėmesingai perskaičiau dar vieną Valentinos Banuševič knygą apie Lentvarį, tad mintimis ir grįžtu į pokario laikus. Knygoje minėtas Vinių fabrikas. Jis pradžioje veikė grafo Vladislovo Tiškevičiaus dvaro teritorijoje. Vėliau įsikūrė pačiame mieste. Minėtoje knygoje lyg ir pakimba klausimas: o kur dingo Vinių fabrikas?

1946 m. tėtis Viktoras, nujausdamas, kad prasidės priverstinis kolchozų vajus, paliko savo ūkį ir ieškojo darbininko laimės. Su kaimynu Vladu Minkevičiumi atvyko į Lentvarį, kur buvo daug apleistų gyvenamųjų namų. Juose anksčiau gyveno lenkai arba į Sibirą deportuoti turtingi lentvariečiai bei vokiečių sušaudyti žydai. Naujakuriai apsigyveno Pietų gatvės pradžioje nužudyto žydo kalvio sodyboje. Tą pačią dieną jie susipažino su Vinių fabriko darbininku Kazimieru Mikuta. Kitą rytą jie įžengė į fabriko direktoriaus kabinetą. Man, mažam berniukui ,tąją atmintį aistrina nuolatinės fabriko sirenos. Ji darbininkus ragino eiti į darbą, o vidurdienį skelbė pietų pertrauką. Vakare pranešdavo, kad galima jiems eiti namo. Paskutinė jo triukšminga žinia reiškė, kad iš darbo tuoj grįš tėvelis, linksmas, todėl namiškių laukiamas, o ir gražių pasakų žinovas. Įsiminė ir fabriko pirtis, kur prausdavosi fabriko darbininkai.

Bėgo metai. Vieną vakarą tėtis grižo susinervinęs. Supratau: fabrikas bus uždarytas. Bet kitą dieną namus aplankė kita naujiena. Pasirodo, kad fabrikas iškeliamas į Kauno Petrašiūnus. Kaunas tėčio buvo savas miestas. Ten jis tarnavo Lietuvos kariuomenėje puskarininkiu. Be tėčio ir Mikutos norinčiųjų dirbti Kaune daugiau neatsirado. Bet vėliau minėti vyrai grįžo pas šeimas, į Lentvarį, dėl prastų darbo sąlygų ir atlyginimo.

Iškėlus Vinių fabriką, jo vietoje atsirado „Kaitros“ gamykla. Bet tai jau kita miesto istorija.

 

Pranas VITKAUSKAS, buvęs Trakų rajono, o ir Lentvario Sąjūdžio, aktyvistas, savanoris

Tekstą užrašė Jonas POČEPAVIČIUS-DAVYDONIS