Po 70 metų. TREMTINIO JAUSMAI BE CENZŪROS

Nepripažinusi Dievo ir Teismo (?)

Ukmergės rajone esanti Mamos tėvonija – Lokėnų sodyba, kurioje užaugau ir buvau auklėjamas, laiko anuliuota

Atsukus laikrodį tiekos metų, šis pasakojimas  vykdomas ir  nuotraukomis. Kai kurios JOS gražiai gyvena žurnalisto Jono kambarėlyje (tai pamatysime ir panašaus likimo raštininkų trobose!) vietoje Tikėjimo Altoriaus,nes tai nesensta ir nemiršta. Čia po dėstomo teksto, JOS būsią įvardartintos, rūsčiomis mintimis pėsčia sugrįžtant  ir į  tėvoniją,Jonavos rajono Davydonių kaimą, kurio gale, prašmatnioje sodyboje, prosenelio  JONO sodinto ąžuolo viršūnėje, kasmetinio gandro lizdo seniai nebėra kaipos mažos valstybės-stiprios šeimos-ištikimybės  simbolio, o ir patogaus dviaukščio gyvenamo namo, statyto Tėvelio Jono ir senelio Stepo rankomis, kur 47 buvusiame nuosavų hektarų plote, pripažintame po 1990 03 11 „žalia zona“, šeimininkauja puskvailis vėjas.

Buvo nusikaltimas, o  ir jo šalimais tūkstantinis, kurių nepripažino „proletariato“ teismai, o „tarybų valdžia,“-ne-okupacijos-o- anekcijos būdu atsirioglimusi  tankais, pasak kauniečio Stepono Kairio, vairuojamų siauraakių, į Lietuvą,toliau ginklu prieš civilinę ir taikingą esmę žaidė ne rusų-Lenino ir Stalino Rusijoje žiauriai išbandytą „liaudies priešų“ deportaciją „v atdalionyje srrr rajony (į tolimus „Tarybų Sąjungos“ rajonus!!),nes tų aukomis-pripažinkime-Tarybų Sąjungos ir apskritai Tarybų valdžios nebuvo,jei be teismo nuosprendžių buvo likviduojama talentinga Respublikos žemdirbių klasė! Aišku,galima ir kitaip surinkti, bet tai jau bus šiandien madingas Netikrumas,kuris  ir sudraskė į laisvės gabalus-tiek to-Tarybų Sąjungą!, bet liko pavojingas „anarchistinams nacionaliems gabalams“-vėlgi-be-europietiškų teismų, nekontroliuojamų  Jo Didenybės Konstitucijos. Ką gi, jei turite kvapo, paneikite vadinamą trečią valdžią ketvirtąja, kuri čia, vis dėlto, rimtai pasirodo!!

Tėvai Stanislava Panasevičiūtė-Počepavičienė ir Jonas Počepavičius Davydonyse 1943 m. birželio 24 d.

Pasipriešinimas

1949 03 25 naktis Davydonių kaime.Tyliai snaudžia ir tėvonija.Aš,sergantis  gripu,paguldytas atskirai nuo sesers-dvynės. Močiūtė Marija kitame kambaryje nervingame nuojautos patale. Man ir  sesutei 4 metai. Jau gilėjo atmintis,kuri padedant tėvams ir močiūtei, čia autientiškai atgaivinama.

Pasigirsta grubus beldimas į langą, bet jie nesudūžta. Kieme nuosprendžiu sukalena rusiškai vos ne automato serija: „Esate deportuojami. Įleiskite!!“ Stribai verčia į lietuvių kalbą. Tėveliai  skubiai rengiasi. Kaip papuola. Mama vietoje batų maunasi senus kaliošus,ant galvos-virtuvės prijuostę. Tuo tarpu laužomos paradinės durys, nes močiūtė, savo tėvo, o mano prosenelio, Adolfo Šimkausko, Lietuvos bajoro, narsa griežtai įsako tėvams: „Slėpkitės, nes turite kur, o aš esu kita pavarde, todėl nesu Panaterių valsčiaus enkavėdė vežimo sąraše. Jaučiu. Jei mane ir anūkus Jonavoje grus į gyvylinius vagonus, pasiduosite.“

Viduryje močiutė Marija Šimkauskaitė-Panasevičienė, apsupta prosenelio Jono (kairėje) ir senelio Stepo

Išties, tuo metu moderniame tėvonijos name įrengta gudri slėptuvė. Močiūtė Marija pridūrė: „Jie be tarnybinio šuns, atrodo.“ Tėvai paklūsta.Į namus įpuola kariai ir keletas vietos stribų, pavarde Kmitai. Jie pasiūtę. O močiūtė jiems ramiai ir sako: “Mano vaikus įspėjo 2 valandą nakties nepažįstamas balsas. Jie pabėgo. Vežkite į Sibirą, ką radote.“ Namai verčiame aukštyn kojomis. O! ant sienos apsigyvenęs giminės Jėzaus Kristaus  kryžius,kuriam per 500 metų, eina kontra čekisto pareigas, nuo kareivių durtuvų pridengdamas slėptuvę,ir ne kitaip,kuriame kenčia TĖVAI.14 valandą mane,seserį ir močiūtę išveža į Panaterių enkavėdė skyrių ir patalpina ten rūsyje kaipos šansą čekistams.Bet mes Lietuvoje,nes skyriaus viršininkas yra  ukrainietis iš Lvovo miesto.Mažiau budelis.1949 03 25-26 gyvuliniai vagonai rieda į mirtį be mažų počepavičių ir kita pavarde Močiūtės.Jos riziką patvirtino ir Giminės Kryžius,sykiu su mumis kalinamas.Prasisidėjo nervų karas,kurį pakoregavo  vietos Lietuvos  partizanai, buvę gerieji Davydonių kaimynai,kuriems dangų linkime,nes jie,kaipos ir mano tėveliai,o  ir močiūtė, tolimuose Dausose. Tėvai po mėnesio gyvenimo gamtoje atėjo pas minėtą ukrainietį.Tas ir buvo jų likimo teisėjas:“Siunčiu,“-ir žmoniškai šypsosi,-„į Jonavos rajono Tabalų durpyną pokario kraštui būtiną kūrą  gaminti,bet  mūsų nuolatinėje kotrolėje!“ (Iki 1958 metų)

Mielai pripažįstu tėvų ir močiūtės  kovinį tremtinių didvyriškumą,nes kitaip  būčiau išmestas iš gyvulinio vagono kur nors Rusijos platybėse mažu nabašniku,todėl JIE pasipriešino 1949 03 25 deportacijai ne vien asmeniškai,tuomi  pabrėžę,kad likti Lietuvoje net ir tokia baisia forma turi teisę beteisis „tarybinis žmogus,“pateikęs  sektiną Pavyzdį Lietuvai.Vėliau „Tarybų valdžia“ švelnėjo,nubaliavojusi  „liaudies priešų“  atmintį,bet manyje tasai pasipriešinimas, 1949 03 25 Davydonyse tėvams rizikuojant gyvybe, liko žurnalisto nekeistiname chrakteryje, kurio taip ir nepripažino laisva Lietuva, išskyrus „Trakų žemės,“  o ir „Vorutos“  tautiškai nusitekusius puslapius.

O buvo visko. Net silpnybės. Trumpam.

Budintis Giminės kryžius žurnalisto veikiančiame kambarėlyje

Gaila,  jogei grižę ir gyvybės rizika išsilikę  tremtiniai, organizavę nevienalytę LPKTS,netenka politinio atspalvio ir Seime nebeturi savo delagatų,nes JUOS kerta ir negailestingas senatvės sindromo abuojumas. Gaila,kad TS-LKD, priėmusi į savo gretas 40 000 LPKTS narių, toliau „grybauja“ savuoju „senių“ monopolistiniu patriotizmu,kenksmingu dėšinei Respublikos rankai. Gaila,kad ir net po 30 metų Lietuvos politikai, o ir jų naujoji karta,o! vis kėdžių medžioklė, neveikauja  pagal britų, JAV ir skandinamų pavyzdį Viešpaties valia: TS-LKD-LSDP-LL (Lietuvos centro libaralai)!? Gaila,kad 2019 02 16 Lentvario tremtinių choras „VILTIS“ nekoncertavo miesto Parapijos namų scenoje. Bus atsakyta. Jei ne čia, tai JONO DAVYDONIO pripažintame internete, kurio Ansai laukė lygtos į nuodėmingą žemę sugrįžtant Kristų… bet tai jau kita mano Mamos 1949 03 25 kaliošų pora…

Jonas POČEPAVIČIUS-DAVYDONIS

Nuotr. iš autoriaus asmeninio archyvo