E. F. André šedevras – Lentvario parkas

Lentvario parkas iš paukščio skrydžio. Polona.pl nuotr.

Eduardas Fransua André XIX a. pab.–XX a. pr. buvo vienas žymiausių Europos kraštovaizdžio ir parkų kūrėjų, todėl nenuostabu, kad atgarsiai apie jo Lietuvoje kurtus Lentvario, Vokės, Užutrakio ir Palangos parkus netyla iki šių dienų. O nuostabą kelia tai, kad Tiškevičiams pavyko prisikviesti tokią įžymybę. Manoma, kad didžiausią įtaką šiam atvykimui padarė Lentvario savininko grafo Vladislovo Tiškevičiaus įtaka ir pažintys. Ir iš visų keturių E. F. André kurtų parkų Lentvario parkas laikomas tikruoju šio kraštovaizdžio menininko šedevru.

Atvykęs į Lietuvą, E. F. André susižavėjo Lietuvos gamta – džiaugėsi radęs idealią terpę išryškinti natūralią gamtą pridedant dirbtinių elementų. Lyginant su kitais parkais, Lentvario parkas keitėsi labiausiai – buvo perkastas visas jo plotas. E. F. André buvo svarbu, kad parkas atrodytų autentiškai, ne jaunai, todėl buvo ne tik prisodinta naujų augalų, bet ir persodinti čia jau augę medžiai bei krūmai. Iš viso medžių ir krūmų buvo apie 50 rūšių, iš jų – 20 pritaikė garsusis menininkas. Be to, visi medžiai smulkialapiai, kad lapija neužgožtų gėlynų vaizdo [2].

Vienas didžiausių parko unikalumų – dirbtinės ir natūralios uolos. E. F. André sukūrė tikrą „kalnų parką“ – parką su uolų masyvais, kalnų tiltais, uolėtomis ar akmenuotomis upelių ir tvenkinių pakrantėmis, vingiuotais takais su daugybe akmeninių laiptelių“ [3]. Jis pats manė ir iš patirties žinojo, kad kalnuotos uolingos vietovės, kuriose būtų įmanoma estetiškai ir natūraliai sukurti dirbtines uolas, pasitaikydavo itin retai. Todėl Lentvario kraštovaizdis šiuo aspektu buvo tikras brangakmenis [3].

Lentvario parkas žymus vieninteliu Lietuvoje viaduku su požemine gelžbetonio ir plytų uola. Meistrai ją sukonstravo taip, kad nežinant sunku numanyti, jog ši uola ne natūrali, o dirbtinė. Ne mažiau dėmesio skirta ir vandeniui: „buvo įrengta meniška vandenų sistema: trys skirtinguose lygiuose išdėstyti tvenkiniai, kuriuos jungė šniokščiantis, krentantis nuo stačių uolų kaskadinis upelis“ [1, p. 5].

Lentvario parko fragmentas. Polona.pl nuotr.

Dar vieną įdomų žiūros tašką pateikia Vytautas Petrušonis, savo darbe Lentvario parką aprašantis kaip Žemės rojaus idėją. Jis išryškina Lentvario parko unikalumą per konkrečius elementus: obeliskas, tiltas-viadukas su grota, krioklys ir „filosofų alėja“ yra sukurti meditacijai, apsivalymui ir dvasinių vertybių paieškai. Jo teigimu, E. F. André savo kūrinyje išreiškė paties mėgstamą frazę „Grožis yra aktyvi jėga amžinoms idėjoms realizuoti“ [4].

Ši frazė ir sukurtas parkas labai gerai atspindi ne tik to laikmačio, bet ir dvaro savininko grafo Vladislovo Tiškevičiaus dvasią. Būdamas pacifistas, intelektualas, nerūkantis ir nemėgstantis medžioti, mieliausiai įprastus vyriškus užsiėmimus keisdavo ir siūlydavo kitiems keisti į pasivaikščiojimą Lentvario parke, ne tik grožintis, bet ir apmąstant. O paties parko kūrimo medžiaga iki šiol analizuojama E. F. André pasekėjų kaip nepriekaištinga ir pavyzdinė.

Šaltiniai ir literatūra:

  1. Eduardo Fransua Andre parkų kelias Lietuvoje : turistinio maršruto vadovas. 2011, 32 p.
  2. Narkovič, Liliana, Lentvario Tiškevičiai, rankraštis, iš lenkų k. vertė Jolita Karčevska-Rus, 2018. Versta iš: Narkowicz, Liliana. Tyszkiewiczowie rodem z Landwarowa, 2013.
  3. Lentvario parkas. Prieiga per internetą: http://manoparkas.lt/Lentvaris/index.html [žiūrėta 2019-03-08].
  4. Petrušonis, Vytautas. Kultūrinio konteksto reikšmė vertinant architektūrinį kompleksą. Urbanistika ir architektūra, 2010/34(5), p. 252–261.

 

Giedrė PETREIKIENĖ, Vilnius