Kavinė „Rivjera“ – pramogų oazė kurortiniame Lentvaryje

Į „Rivjerą“ renkasi lankytojai. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos archyvo nuotr.

Grafų Tiškevičių laikais Lentvaris ne tik klestėjo, bet dėl savo dėkingo kraštovaizdžio net laikytas kurortu. Todėl, kaip dera tikram kurortui, ilgainiui susirūpinta nesibaigiančių svečių apgyvendinimu ir maitinimu. Taip XX a. pradžioje įkurtas viešbutis ir garsioji Lentvario kavinė „Rivjera“.

Kavinė įsikūrė naujai suprojektuotame parke, dalyje, pavadintoje Rivjera. Toks pavadinimas neabejotinai susijęs Prancūzijos Rivjera, kur Tiškevičiai vykdavo atostogauti, ir su Italijos Rivjera, kurią taip mėgo tuometis Lentvario rūmų savininkas grafas Vladislovas Tiškevičius. Žinoma, rivjera apskritai – tai kurortinė pakrantė, gražiai įrėminanti vandenį, o kurortinio Lentvario Rivjera taip pat vandens – ežero – pakrantė.

Oficialus kavinės pavadinimas buvo „Café Riviera“. Į kavinę per tiltelį virš ežero upelio vedė kelias, nutiestas aplink dirbtinį ežero baseiną. Jai panaudotas anksčiau stovėjęs mūrinis pastatas su marmurinėmis moters figūros kolonomis – kariatidėmis. Iš pradžių, kol nebuvo kitų darbuotojų, maistą ruošė vyr. rūmų virėjas, todėl ir patys Tiškevičiai čia valgė, tik atskiroje patalpoje. „Rivjera“ jau po pirmo mėnesio nuo įkūrimo tapo mėgstamiausiu, labai patogiu užmiesčio ekskursijų tikslu“ [2].

Manyta, kad Vladislovo tėvus iš Lentvario „išvijo“ nesibaigiantis šurmulys dėl nuolatinio svečių srauto, bet pats grafas Vladislovas, įsteigęs kavinę, buvo pasiryžęs į Lentvarį pritraukti dar daugiau žmonių. Dėl to pasitaikius lietingam sezonui šalia kavinės sugalvojo įvairiausių pramogų. „Savininkas negaili lėšų ir pastangų, kad atvykusiųjų buvimas būtų malonus. Taigi kartkartėmis „Café Riviera“ pasirodo kažkuo nauju ir simpatišku. Viena iš pirmųjų idėjų buvo mėgėjų-dviratininkų lenktynės“, – prisimena vienas iš liudininkų [2].

„Rivjeros“ lankytojai stebi pasirodymą. Lzinios.lt nuotr.

Visą sezoną čia dirbo aštuonių žmonių ansamblis neapolietiškais rūbais, dainuojantis ir šokantis itališkus šlagerius. Taip pat kavinės lankytojams linksminti atsirado garsiosios šviečiančios valtys, vaizduojančios Šv. Morkaus aikštę Venecijoje. Ir galiausiai – iš vasarą nenaudojamo maniežo padarytas teatras [1].

Čia pasitarnavo geležinkelis, kuriuo į Palangą vykdavo arba grįždavo įvairiausios aktorių trupės. Tiškevičių pasiūlytos, jos mielai sutikdavo vaidinti, neretai mainais už viešnagę ir poilsį [1]. Į kavinę ir teatrą žmonės atvykdavo ir iš Vilniaus, ir dar iš toliau. O grafas Tiškevičius rūpinosi, kad spektaklius pamatytų ir vietiniai žmonės: batsiuviams, siuvėjoms, modistei, amatininkams bilietai buvo duodami už gerai atliktą darbą, o visi vaikai galėjo stebėti jiems tinkamų spektaklių repeticijas [2].

Kaip ir dvaro rūmai, pramogų idilė žlugo dėl karų. Kurį laiką išlikusiame pastate veikė kavinė. Tada visas ansamblis buvo nuniokotas dar kartą jau mūsų laikais. Kaip nuošaliau rūmų esantį pastatą, bandyta išvaržtynėse kavinę parduoti atskirai, nuslepiant faktą, kad ši dalis, kaip rūmų visuma, taip pat yra įtraukta į kultūros paveldo sąrašą. Ir galiausiai viskas vėl vieno savininko rankose, nuo jo valios priklauso, ar Lentvario kavinė ir ją supusios pramogos atgims bent maža dalimi.

Šaltiniai ir literatūra:

  1. Filiptovki, Piotr. Zofijos Tiškevičiūtės Potockos atsiminimai. Iš Karta, 2004, 4.
  2. Narkovič, Liliana. Lentvario Tiškevičiai, rankraštis, iš lenkų k. vertė Jolita Karčevska-Rus, 2018. Versta iš: Narkowicz, Liliana. Tyszkiewiczowie rodem z Landwarowa, 2013.

Giedrė PETREIKIENĖ, Vilnius