Apie lietuvių genealogiją ir Lietuvos heraldiką

Remigijus Bimba

Pokalbis su Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos pirmininku Remigijumi BIMBA

Lietuvoje aktyviai veikia Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugija (LGHD): turi savo internetinį tinklalapį www.genealogija.lt, rengia konferencijas, skelbia straipsnius, archyvuose ieško giminių šaknų, tvirtina herbus ir kilmę. Prašytume skaitytojams išsamiau pristatyti draugiją.

Susibūrusi grupė genealogijos mylėtojų – aktyvistų, kurie ne tik domėjosi genealogija, bet dirbo archyvuose, ieškodami savo šaknų, 2006 m. įsteigė Genealogų draugiją. Organizacija buvo įregistruota 2007 m. sausio 7 d. Tų pačių metų vasario 24 d. įvyko pirmasis šios Genealogų draugijos suvažiavimas. 2009 m. liepos 27 d. Genealogų draugija buvo perregistruota į LGHD.
Pagrindinis LGHD veiklos tikslas yra genealogijos ir heraldikos populiarinimas, genealoginės, heraldinės informacijos skleidimas, domėjimosi šeimos istorija skatinimas, herbų ir kilmės tvirtinimas, registravimas ir patvirtinančių dokumentų išdavimas.
LGHD yra išdavusi 152 kilmės liudijimus ir patvirtinusi 31 herbą.
Aukščiausias LGHD valdymo organas yra suvažiavimas, kuris organizuojamas kasmet. Tarp suvažiavimų organizacijos veiklą vykdo vienuolika tarybos narių, jai vadovauja LGHD pirmininkas. LGHD veikloje yra šios komisijos: Dokumentų patikros, genealogijos ir heraldikos komisija, Revizijos komisija, Genealogų vertinimo komisija.

LGHD herbas

Kas yra genealogija? Kaip ir kokie genealoginiai tyrimai vykdomi?
Genealogija (iš graikų genea) – reiškia kilmę, tai pagalbinis istorijos mokslas, tiriantis atskirų asmenų ar ištisų giminių kilmę, giminystės ryšius. Atskiro asmens vieta tarp praėjusių ir ateinančių kartų grafiškai buvo vaizduojama sudarant taip vadinamą „genealoginį medį“ (pranc. Arbre généalogique) arba kartų lenteles, laiptus, nurodant konkrečių asmenų gimimo, vedybų, mirimo datas. „Medžio“ (besišakojančio ąžuolo arba lauro) vaizdinį imta naudoti nuo viduramžių pabaigos: jo papėdėje patalpinamas tos giminės pradininkas, o ant šakų kylančia linkme vaizduojami jo palikuonys.
Svarbiausias 2018–2019 m. projektas yra Lietuvos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signatarų genealoginių medžių sudarymas. LGHD 100-mečio proga nutarė Lietuvai padovanoti išskirtinę dovaną – genealogiškai ištirti dvidešimties signatarų genealogiją, kilmę, t. y. surinkti signataro tiesioginių protėvių metrikas (krikšto, mirties, santuokos), sudaryti genealoginę schemą ir parengti straipsnį. Šiame projekte dirba beveik dvidešimt LGHD genealogijos tyrinėtojų. Visa medžiaga planuojama publikuoti specialiame LGHD leidinyje.
Pagrindinė genealogo darbo vieta yra Lietuvos valstybės istorijos archyvas ir Lietuvos centrinis valstybės archyvas, taip pat informacija, esanti internete (pvz. www.epaveldas.lt), metrikų knygos, saugomos bažnyčiose ir muziejuose.
Genealoginius tyrimus gali atlikti kiekvienas LGHD narys, tačiau jo darbas yra patikrinamas LGHD Dokumentų patikros, genealogijos ir heraldikos komisijoje. Mes taip pat turime LGHD Genealogų vertinimo komisiją, kuri išduoda pagal nustatytą tvarką patyrusiems genealogams Genealogo specialisto pažymėjimą.

Nuo ko turėtų pradėti norintieji sužinoti savo kilmę?
Visų pirma reikia surinkti informaciją apie seniausią savo protėvį, t. y., kur jis buvo krikštytas, kur tuokėsi, kur palaidotas. Reikia žinoti kuo tikslesnes šių įvykių datas, kaimus ir parapijas. Jei tai nežinoma, reikėtų išsiaiškinti, kur jūsų protėvis gyveno, kokios konfesinės bažnyčios atstovas buvo. Toliau reikėtų bandyti savarankiškai ieškoti archyvuose, internete, bažnyčiose, muziejuose. Jei užduotis bus per sunki, kreipkitės į LGHD, konsultuosime, padėsime surasti.

Kada jau imama kalbėti apie heraldiką? Kokią su heraldika susijusią veiklą vykdo Jūsų draugija?
Heraldika (vok. Heraldik, lot. heraldus – Heroldas) – herbų kūrimas ir su jais susijusių teisinių santykių aiškinimas. Heraldikos kūrėjai ir žinovai – heroldai. Skydo aprašymas vadinamas blazonavimu. Heraldika – ne tik mokslas, bet ir menas. Heraldika yra susijusi su archeologija, genealogija, numizmatika, veksilologija, sfragistika.
Herbas (lenk. Herb, vok. Erbe – palikimas) – valstybės, miesto, teritorinio vieneto, organizacijos, luomo, giminės, asmens skiriamasis ženklas. Dažniausiai naudojamas antspauduose, vėliavose, monetose, knygose ir kt.
LGHD herbai skirstomi į tris grupes: kilmingųjų, asmeniniai ir juridinių asmenų. LGHD atitinkančius heraldinius reikalavimus herbus tvirtina, registruoja ir išduoda herbų liudijimus. Norintiems susikurti naują herbą patariame kreiptis į profesionalų dailininką dėl herbo etalono sukūrimo. Steigiami nauji herbai, atitinkantys heraldikos taisykles, svarstomi LGHD Dokumentų patikros, genealogijos ir heraldikos komisijoje. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo pateiktus dokumentus, pateikia išvadą dėl steigiamo herbo tvirtinimo. Pareiškėjai, norintys, kad LGHD patvirtintų ir registruotų steigiamą naują herbą ir išduotų herbo liudijimą, LGHD dėl steigiamo herbo tvirtinimo ir registravimo suformuoja bylą.
Kilmingųjų (bajorų) ir asmeniniai herbai yra panašios sudėties, tačiau turi nežymių skirtumų, kurių pagrindinis – rango karūna. Herbas paveldimas vyriškąja arba pavardės linija. Herbo turėtojo dukra irgi paveldi herbą, bet jos vaikai gauna tėvo herbą arba kuria naują.
Svarbiausia herbo dalis – skydas. Skydas gali būti suskaidytas į laukus. Šiandien Lietuvoje yra nusistovėjusi vėlyvosios gotikos skydo forma. Skyduose pateikiami simboliniai piešiniai – skydo figūros (geometriniai motyvai, daiktai, žmonių, žvėrių, fantastinių būtybių atvaizdai), naudojamos ribotos raiškos priemonės: du metalai – auksas ir sidabras, ir keturios, pateiktos pagal taurumą emalės – raudona, mėlyna, juoda ir žalia. Auksas reiškia saulę, šviesą, išmintį, brandą, viršenybę, pagarbą, didybę, turtą; sidabras – mėnulį, išmintį, sielos grynumą, vandenį, ištikimybę, perlą, švarą, nekaltumą, džiaugsmą. Raudona spalva reiškia Kristų, ugnį, kraują, aistrą, meilę, narsą, galią; mėlyna spalva – Mariją, dangų, tyrumą, sąžiningumą, nuoširdumą; juoda spalva – žemę, pastovumą, kuklumą, mirtį, gedulą, ramybę; žalia spalva – rojų, gamtą, ožiaragį, atgimimą, atsinaujinimą, laisvę, viltį, sveikatą.
Be skydo herbas turi turėti šalmo papuošalą, karūną arba vainiką, šalmą, skraistę.
Smagu, kai entuziastų ratas kasmet didėja, jie tyrinėja, renka informaciją apie savo šaknis, puoselėja savo protėvių atminimą. Norėdami įamžinti savo protėvius ir sujungti dabar gyvenančius palikuonis, steigia ženklą – asmeninį, šeimos ar giminės herbą. Stipru!

Kilmingųjų ir asmeninių herbų etalonas

Kaip tampama Lietuvos genealogijos ir heraldikos draugijos (LGHD) nariu?
LGHD nariu gali būti kiekvienas pilnametis Lietuvos Respublikos pilietis, pripažįstantis LGHD tikslus ir įstatus. LGHD narys turi teisę rinkti ir būti išrenkamas į visas LGHD valdymo struktūras, teikti siūlymus dėl LGHD veiklos, dalyvauti LGHD suvažiavimuose bei kitas LGHD įstatų nustatytas teises. LGHD narys privalo laikytis LGHD įstatų, siekti juose įtvirtintų tikslų įgyvendinimo, aktyviai dalyvauti LGHD veikloje, vykdyti kitus įsipareigojimus LGHD.
Norint tapti LGHD nariu, LGHD vardu reikia užpildyti nustatytos formos prašymą, kuris patalpintas www.genealogija.lt. LGHD Taryba ne ilgiau kaip per vieną mėnesį priims sprendimą dėl narystės. Jei sprendimas bus teigiamas, teliks tik sumokėti stojamąjį bei nario mokesčius. Naujajam nariui po mokesčių sumokėjimų yra įteikiamas LGHD nario pažymėjimas – nuo to momento Jūs visateisis ir oficialus LGHD narys.

Bimbų herbas

Jūsų pavardė Lietuvoje pakankamai garsi. Žinome, kad neseniai buvo įregistruotas Bimbų herbas? Kaip sekėsi ieškoti savo šaknų?
Žinomos kelios Lietuvoje Bimbų gūžtos: Ažubalių, Pažemio km. (abu – Labanoro parapijos, Švenčionių r.), Antalidžio km., (Kaltanėnų parapija, Švenčionių r.),
Linkmenų (Linkmenų parapijos, Ignalinos r.), Čiulų km. (Molėtų parapija), Bimbų km. (Kurklių parapija, Anykščių r.), Bimbų km. (Panemunėlio parapija, Rokiškio r.) ir kt. Kaip šiose vietovėse Bimbai susiję tarpusavyje, dar nėra nustatyta. Viliuosi kada nors ateityje tai ištyrinėti.
Vien tik dokumentų iš archyvų, bažnyčių jau nebeužtenka, tenka naudoti ir kitus būdus – DNR genealoginį tyrimą. Esu nustatęs, kad mano protėvis Bimba turi Haplo grupę I (Z17954). Dabar belieka sutikrinti kitas Bimbų gimines iš kitų parapijų, ar atitinka Haplo grupė. Būtų smagu, kad už DNR tyrimus patys Bimbų atstovai susimokėtų. Norinčiųjų yra, bet mokėti nenori niekas, todėl ir sustojo procesas. Ką gi, laiko turime į valias, lauksime kas gi vis dėlto ryšis…
Lietuvių kalbos žodyne nurodoma, kad ši pavardė greičiausiai pravardinė, iš žodžio bimba – nerangus žmogus, nenaudėlis. Antanina Vidžiūnaitė-Bimbienė (g. 1920) pasakojo: Senais laikais Bimbai buvo vadinami Urbonavičiais. Bimbų protėvis buvo medkirtys. Eidamas mišku mėgdavo kirvio pentimi daužti į medžius. Pasigirsdavo aidas – „bim bam, bim bam“… Žmonės pradėjo pravardžiuoti ir vadino – Bimba. XIX–XX a. pr. Bimbų giminės atstovai krikšto, santuokos ir mirties metrikose kartais buvo nurodomi (užrašomi) kaip Bimba-Urbonavičius arba Urbonavičius. Pavyzdžiui, Justinas Bimba (1860–1908) mirties metrikoje nurodomas kaip Bimba arba Urbonavičius (Бимба или Урбoнавич). Vėliau tokie asmenys nebevadinti Urbonavičių pavarde ir sugrįžta prie Bimbos pavardės vartojimo. Nėra nustatyta, kas lėmė tokią pavardės rašymo kaitą. Tiesa, XX a. antroje pusėje yra toks atvejis, kai vienas šios giminės atstovas Bronislovas Bimba (1933–2003) pasikeitė savo pavardę, pasivadino Urbonavičiumi. Tyrinėjant XVIII a. archyvinius dokumentus, sutinkama Bimbos pavardė, Urbonavičiaus pavardė neminima.
Bimbų genealoginėse lentelėse yra 1 217 asmenų, iš jų – 765 gyvi (duomenys – 2018 m. gruodžio 26 d.). Šiandien Bimbai gyvena trijuose žemynuose: Europoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Pirmieji emigravę iš Lietuvos – Pelakauskai. Adolfas (g. 1884) ir Monika Bimbaitė (1887–1973) Pelakauskai susituokė Labanoro Švč. Mergelės Marijos gimimo bažnyčioje 1909 m. sausio 18 d. Jų šeimoje gimė septyni vaikai: šeši berniukai ir viena mergaitė. XX a. pr. Pelakauskai išvyko iš Lietuvos ir apsigyveno Brazilijoje (vienas jų vaikas gimė Brazilijoje). Šiuo metu Brazilijoje gyvena Bimbų-Pelakauskų palikuonys. Palikuonys kalba portugališkai, kai kurie truputį angliškai, o lietuvių kalbos žino tik kelis žodžius.
Mano seniausias žinomas protėvis Gabrielius Bimba (g. apie 1750) gyveno Ažubalių kaime (dabar – Švenčionių r.). 1811 m. Bimbai persikėlė į netoliese esantį Pažemio km. Šiame kaime Bimbų giminė gerai įleido šaknis. Tebegyvena jos atstovai iki šiol. Mano proprosenelis Ignacijus (Ignas) Bimba, sūnus Kazimiero, gimęs dar baudžiavos laikotarpiu (1857-07-31), tačiau mokėjo rašyti ir skaityti. Kokius yra baigęs mokslus, nėra žinoma. Kartu su Benediktu Naviku vedė seseris Bikelytes ir 1904–1905 m. nusipirko Kazimieravos dvarelį (dabar – Kazimieravos km., Molėtų r.) – palivarkėlį, medinį pastatą prie pat Kazimieravos ežero. Bimbai gyveno vienoje namo pusėje, Navikai – kitoje.
Prieš tai to dvarelio savininkas buvo bajoras Čiška. Jis dvarelį ir žemę nuomodavo, jame negyveno. Palivarkas įdomus tuo, kad 1888–1893 m. su šeima tėvo nuomojamame dvarelyje gyveno Varšuvos lietuvių studentų draugijos „Lietuva“ pirmininkas, varpininkų judėjimo pradininkas ir ideologas, žymaus varpininko Vinco Kudirkos bendramintis ir draugas, pagrindinis pirmojo „Varpo“ numerio išleidimo iniciatorius, pirmosios lietuviškos prozos knygos, t. y. apysakos „Antanas Valys“, autorius, karo medicinos generolas Jonas Gaidamavičius-Gaidys. Dvarelį Ignas Bimba su Benediktu Naviku pirko būtent iš jo tėvo Gaidamavičiaus.

Kazimieravos palivarko gyvenamasis namas, 2016 m.

Šis dvarelis tapo pirmuoju aplinkinių kaimų (Sodėnų, Kavalniškių, Aktapolio, Šimėnų, Gundavos, Žiūrų, Miškiškių, netgi Gilužių (labiausiai nutolusio nuo Kazimieravos) švietimo ir kultūros židinys. Stambaus ūkininko Igno Bimbos dvarelyje 1923 m. buvo įkurta Kazimieravos pradžios mokykla. Įkurtoje mokykloje vietos užteko ne tik klasei, drabužinei, bet ir mokytojos butui.
I. Bimbos dvarelyje mokykla veikė iki 1930 m., vėliau buvo iškelta į Sodėnus.
I. Bimba vedė Agniešką Bikelytę, jų šeimoje gimė septyni vaikai: Kazimieras (1886-03-10–?), dvyniai Viktoras (1887-12-18–1969-12-23) ir Vladislovas (1887-12-18–1888-01-09), Antanas (1890-01-07–?), Pranciškus (1892-06-14–?), Veronika (1884-11-15–1885-03-04), Julijona (1896-08-20–1973-09-?). Užaugo ir šeimas sukūrė keturi vaikai. Senelis Ignas Bimba sumaniai vadovavo ūkiui. Dukrai Julijonai sukrovė kraitį. Vieną sūnų Viktorą išleido į mokslus. Likę kiti du – Antanas su Kazimieru dirbo ne tik savo ūkio dalį, bet ir Viktoro. Viktoro dalis buvo skirta mokslams apmokėti. Tėvas Ignas buvo autoritetas, su jo nuomone skaitėsi visi. Mano tėtis Viktoras Bimba į savo dalį žemės nepretendavo. Tokia jau tėvo Igno valia, nes buvo gavęs išsilavinimą, – pasakoja Viktoro Bimbos duktė Angelė Marija Bimbaitė-Gražulienė (g. 1930).

Viktoras Bimba

Viktoras Bimba

Ignas Bimba būdamas garbaus amžiaus vedė antrą kartą. Jo išrinktoji buvo Elena Žukaitė-Kraujalienė. Santuoka įvyko 1917 m. liepos 26 d. Kuktiškių Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Nėra žinoma, ar būdamas 60-ies metų amžiaus Ignas turėjo su antra žmona vaikų.
Benedikto Naviko vaikaitis Jonas Vytautas Navikas (g. 1932) pasakoja: Esu su tėvu Jurgiu Naviku kelis kartus lankęs savo dėdę Julių Kazimieravoje. J. Navikas buvo vyriausias iš keturių brolių. Jam tėvas užrašė ūkį. Mačiau ir Igną Bimbą. Iš savo tėvo pasakojimų prisimenu, kad Ignas dirbo eiguliu. Buvo labai stiprus žmogus. Su Benediktu Naviku „varė“ sielius į Vilnių. Kai aš lankiausi Kazimieravoje, Ignas buvo garbaus amžiaus. Dažniausiai sėdėdavo savo kambaryje –
dvarelyje, eidavo su lazdele. Beje, mirė sulaukęs 104 m. amžiaus…
Vienas žinomiausių Bimbų giminės atstovų yra Igno sūnus Viktoras Bimba – Molėtų ir Širvintų pašto viršininkas. 1923 m. vasario 27 d. pasižymėjo gindamas Molėtų paštą nuo lenkų partizanų: […] pusę keturių apie 200 lenkų partizanų puolė Molėtus ir reikalavo įsileisti į paštą. Išbėgęs pro užpakalines duris, V. Bimba ėmė šaudyti. Tai užpuolikų nepaveikė, jie pradėjo šaudyti į pašto langus. Tada V. Bimba įpuolė į paštą ir spėjo telefonu pranešti kariniam daliniui apie užpuolimą. Įmesta pro langą granata apgadino telegrafo aparatūrą ir nesunkiai sužeidė V. Bimbą. Užpuolikai jau lindo į pašto vidų pro langą, tačiau atskubėję Lietuvos kariai privertė banditus pasitraukti. LR Prezidentas Antanas Smetona 1928 m. LR Nepriklausomybės sukaktuvėms paminėti V. Bimbą apdovanojo Lietuvos Nepriklausomybės 10 metų jubiliejiniu medaliu, 1929 m. – Gedimino IV laipsnio ordinu.

Viktoro Bimbos apdovanojimo Lietuvos nepriklausomybės 10-ies metų jubiliejiniu medaliu 1928 m. gegužės 15 d. rašto faksimilė

Surinkę ir ištyrę didžiąją dalį Bimbų giminės tiesioginių protėvių šakų ir jų palikuonių, nutarėme įsteigti Bimbų giminės herbą. Šią idėją palaikė ir tolimesni Bimbų giminės šakų atstovai. Kuriant giminės herbą buvo analizuojamos visos giminės vyrų Bimbų profesijos, pomėgiai, ydos, charakterio bruožai ir kt. Šios giminės atstovai buvo ne tik ūkininkai, bet ir miškininkai, nes gyveno Labanoro girioje. Net sovietmečiu didžioji dalis šios giminės atstovų nedirbo kolūkyje. Gyvendami Labanoro girioje Bimbų giminės vyrai buvo sielininkai, eiguliai, medkirčiai, medžiotojai, žvejai. Miškas buvo jų pragyvenimo šaltinis.

Bimbų herbo aprašymas: raudoname skydo lauke – trys sidabriniai medžių kamienų stulpai. Tarp dviejų kamienų, išorinio ir vidurinio, du sukryžiuoti auksiniai kirviai. Herbo papuošale medžiotojų globėjo šv. Huberto simbolis: raudona elnio galva ir tarp jos sidabrinių ragų išaugantis auksinis kryžius. Auksas reiškia saulę, šviesą, išmintį, turtą ir brandą. Sidabras – mėnulį, vandenį, tyrumą, ištikimybę, perlą ir švarą. Raudona spalva – Kristų, ugnį, kraują, aistrą, meilę, narsą ir galią. Herbo simboliai žymi Bimbų giminės tėvų ir protėvių ryšius ir darbus, susijusius su mišku. Pavardės skambesys rodo medžio sveikatos nustatymą pagal kamieno skambesį jį daužant. Ši aplinkybė leidžia patį herbą laikyti kalbančiu herbu. Patvirtintas ir įregistruotas 2018 m. gruodžio 15 d. Remigijui Bimbai (registro nr. 28, autorius – Arvydas Stanislovas Každailis).

 

Kalbėjosi Irma STADALNYKAITĖ

Šaltinis – <www.klevualeja.lt>, nacionalinis Lietuvos istorijos laikraštis „Voruta“, Nr. 2 (856), 2019 m. vasario 23 d., p. 14–15.