Pirmasis Lentvario žirgynas – Tiškevičių pasididžiavimas ir našta

Juozapas Tiškevičius 1855 m. Lentvaryje ant žirgo. Nuotr. iš Varšuvos Karalių rūmų archyvo

Lentvaris jau XX a. pr. garsėjo puikiu susisiekimu: čia atvykdavo pirmiausia traukiniu, o iš artimesnių dvarų – vandens transportu. Visgi patys Lentvario rūmų savininkai Tiškevičiai labiausiai mėgo susisiekimą žirgais arba arklių traukiamomis karietomis. Kai kurie šeimos atstovai dėl žirgų buvo pametę galvas, todėl nenuostabu, kad Lentvaryje buvo įkurtas vienas didžiausių tuo metu žirgynų.

Lentvaryje iki šiol gajos istorijos apie Tiškevičiaus pomėgį žirgams. Kalbama, kad Tiškevičius žirgu aplenkęs važiuojantį traukinį. O vasaros metu pripylęs druskos į gatvę, kad iš stoties rogėmis galėtų parsivežti atvykusį carą [2]. Greičiausiai šių istorijų herojus yra pirmasis dvaro savininkas iš grafų Tiškevičių – Juozapas Tiškevčius, nes vėlesnis paveldėtojas Vladislovas Tiškevičius kone vienintelis nemėgo jodinėti, nors su žirgais norom nenorom buvo visą gyvenimą susietas.

Grafas Juozapas Tiškevičius žirgyną įkūrė jau 1860 m.: daugiausia augino, veisė ir kryžmino savo mėgiamus žemaitukus. Sūnus Vladislovas šio tėvo pomėgio nepaveldėjo, bet žirgyną buvo priverstas plėtoti dėl savo žmonos Marijos Kristinos Liubomirskytės – vienos pirmųjų amazonių. Žirgynui labai išsiplėtus, tai tapo verslu: buvo rengiami žirgų aukcionai, dalis žirgų iš karto būdavo rezervuojama kariuomenei, kita dalis dalyvaudavo lenktynėse ir dažnai laimėdavo. XX a. pr. žirgyne nuolat būdavo apie 100 žirgų [1].

Ilgainiui grafas Vladislovas net tapo Vilniaus žirgų lenktynių asociacijos viceprezidentu. Ir turėjo bent kartą gyvenime užsėsti ant žirgo: žmona Marija Kristina įkalbėjo kartu vykti į Varšuvoje vykstančias lenktynes. Kone pirmą kartą ant žirgo sėdinčiam raiteliui joti iš Lentvario į Varšuvą buvo tikras išbandymas, juo labiau, kad kelionės pradžioje buvo numestas ir susilaužė keturis šonkaulius [1].

Visi kiti Lentvaryje gyvenantys Tiškevičiai mėgo žirgus arba bent jau nesibaimino joti. O pats grafas Vladislovas mieliau rinkosi arklių traukiamas transporto priemones, prie jų pratindamas ir vaikus: viena iš pageidaujamų vaikų dovanų buvo jų ūgiui pritaikytos mažos karietaitės, kurias traukdavo dažniausiai ožkos. Žinoma, ir žirgynas buvo vaikų lankoma vieta, ypač tuo metu, kai jų prieigose gyveno štalmeisteris Veigertas, kurio žmona vaišindavo skaniais raguoliais [1].

Atsižvelgiant į šią ryškią Tiškevičių veiklą, žirgyno pėdsaką norėta palikti net Lentvario miesto herbe. Liudininkas Kęstutis Petkūnas prisimena: „herbo viršutinėje dalyje pavaizdavau žiedą iš septynių klevo lapų, o herbo centre – dvi stilizuotas žirgų galvas, […] parengtas šio projekto aprašymas, kuriame nurodyta, kad dvi žirgų galvos simbolizuotų  grafų Tiškevičių  dvare veikusį žirgyną bei primintų legenda tapusius pasakojimus“ [2]. Siekiant herbo neperkrauti stilistiniais motyvais, žirgo galvų vis dėlto atsisakyta.

Tiškevičių puoselėtas Lentvario žirgynas, deja, neišliko. Panašu, kad ir naujasis Lentvario rūmų savininkas nesiruošia jo atgaivinti. Vis dėlto Lentvario apylinkėse galima suskaičiuoti ne mažiau kaip tris žirgynus: juos čia įsikurti pirmiausia paskatino unikalus kraštovaizdis, o galbūt ir didinga praeities žirgyno dvasia.

Šaltiniai ir literatūra:

  1. Narkovič, Liliana. Lentvario Tiškevičiai, rankraštis, iš lenkų k. vertė Jolita Karčevska-Rus, 2018. Versta iš: Narkowicz, Liliana. Tyszkiewiczowie rodem z Landwarowa, 2013.
  2. Petkūnas, Kęstutis. Lentvario miesto herbo sukūrimo istorija. Trakų žemė, 2014, birželio 20.

Giedrė PETREIKIENĖ, Vilnius

 

PrintProjektąLentvario miesto ir jo apylinkių istorinė ir kultūrinė tapatybė“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.