Tarp gyvenimo ir naikinimo: Lentvario dvaras sovietmečiu

1

Lentvario dvaro rūmų pastatas. Alos Michenkovos nuotr. Nuotr. iš „Vorutos“ archyvo, gauta 1987 m. kovo 18 d., Nr. 529

Lentvario dvaro rūmai istorijos tėkmėje buvo ir aukštinami, ir žeminami. O buvo ir toks tarpinis laikotarpis – sovietmetis – nei pats blogiausias, nei pats geriausias. Viena vertus, dvaras buvo itin niokojamas, kita vertus, sovietmečiu rūmuose užgimė vienas didingiausių ne tik Lentvario, bet ir visos Lietuvos fabrikų – Lentvario kilimų fabrikas. Taigi kaip atrodė Lentvario dvaro gyvenimas sovietmečiu?

Nei Lentvario dvaro rūmų, nei jų aplinkos karai nepalietė – buvo išlaikyta puiki išvaizda. Bet sovietmečiu vaizdas ėmė keistis: pavyzdžiui, akmeniniai tiltai parke buvo sprogdinami, o jų akmenys naudojami kitiems statiniams [3]. Iki 1957 m. patys rūmai stūksojo nenaudojami. Visgi kaip dažnai sovietmečiu pasitaikė, iškilų statinį sumanyta panaudoti ūkinėms veikloms: minėtais metais rūmuose apsilankė Lengvosios pramonės ministro pavaduotojas I. Teriošinas ir nusprendė, kad į rūmus iš Kauno vilnonių audinių fabriko „Drobė“ būtų galima perkelti keletą senų nebereikalingų staklių ir pradėti austi. Fabrikas netruko išsiplėtoti ir jau 1958 m., skyrus lėšų gamybinėms patalpoms įrengti, Lentvario dvaro rūmuose darbavosi beveik 300 fabriko darbuotojų [6].

2

Lentvario dvaro rūmų pastatas. Alos Michenkovos nuotr. Nuotr. iš „Vorutos“ archyvo, gauta 1987 m. kovo 18 d., Nr. 529

Pradžia buvo sunki ne tik dėl, kad darbui nebuvo reikiamos įrangos, bet ir dėl pačios dvaro atmosferos. Ji buvo itin aktuali fabriko menininkams – žmonėms, kūrusiems kilimų projektus ir dizainus. Pirmoji Lentvario dvaro dailininkei Genovaitei Žilinskaitei darbo pradžia paliko tokį įspūdį: „Tuo metu parke ir rūmuose buvo nejauku, naktimis dažnai aplinkui slankiodavo valkatos ir vagišiai, tikėdamiesi surasti grafų lobius. Fabriko patalpose beveik dvejus metus, kol Liepų alėjoje jai buvo suteiktas butas, viena gyvenusi dailininkė patyrė nemažai streso, nuolatinę įtampą. Tai neigiamai paveikė jos sveikatą“ [4]. Dvaro aplinka pradėta tvarkyti tik gerokai vėliau, kuomet parką ėmėsi gražinti Lentvario kilimų fabriko inžinierius Kazys Atkočiūnas. O dar vėliau fabriko direktorė Liucija Talačkienė rūpinosi dvaro rūmų ir bokšto restauracija, užsakė parko želdinių inventorizavimo projektą [7].

Žmonės buvo tai, kas darė Lentvario dvaro rūmus gyvus. Ne lobių ieškotojai, o, visų pirma, tie, kurie stengėsi dėl fabriko, kėlė jį į aukštumas: „per penkmetį sukurdavo ir panaudodavo gamyboje apie 1400 techninių patobulinimų ir leisdavo gamyboje sutaupyti virš 500 tūkst. rublių“ [6]. Kartu su žmonėmis egzistavo ir žmogiškumas: galima išgirsti ne vieną istoriją, kaip po tremties grįžusiems lietuviams Lentvario kilimų fabrikas dvaro rūmuose tapo darbo vieta. Štai kad ir Vaclovo Rukšėno istorija: „1958 m. Vaclovas atvyko į Lentvarį, kur įsidarbino ,,Kaitros“ gamykloje, kuri gamino vonias, […] po to perėjo dirbt į Lentvario kilimų fabriką, kur tuometinis direktorius buvo Staugaitis, o padėjo įsidarbinti vyr. mechanikas E. Strazdas ir audimo cecho viršininkas A. Kairiūnas. Pastarasis taip pat buvęs politinis kalinys, užjaučiantis tremtinius“ [1]. Kitas tremtinys – Stanislovas Kasperavičius – į Lentvarį atsikėlė sužinojęs, kad fabrike dirba jo tremties draugas Česlovas [2]. Taigi rūmuose, kaip ir anais grafų Tiškevičių laikais, buvo globojami tie, kuriems labiausiai to reikėjo.

kilimai1

Buvęs tremtinys Stanislovas Kasperavičius su Lentvario kilimų fabriko kolektyvu prie rūmų. Nuotr. Lentvario bibliotekos fondų

Lentvario dvaro rūmai, deja, nebuvo vienintelis apgyvendintas dvaro pastatas. Kaip ir kitur, buvo panaudoti dvaro ūkiniai pastatai – įkurtas tarybinis ūkis. „Niekam ne paslaptis, kad kai kurie gyventojai pasaulinio garso architekto įkurtame parke kirsdavo medžius malkoms, surentė gausybę įvairių pašiūrių, tvartų, teršdavo parką buitinėmis atliekomis“ [5]. Į „pagalbą“ valdžios buvo siunčiami moksleiviai, talkų metu turėję ne tik tvarkyti aplinką, bet ir kirsti nevertingus medžius. Didžioji dauguma jų nežinojo, kurie medžiai yra vertingi, todėl kirto viską iš eilės, ypač nežinomus retus, Fransua André kadaise taip kruopščiai atrinktus želdinius. Galiausiai ūkinius pastato vieną po kito ištiko problemos: sudegė tvartas, o kiti ūkiniai pastatai buvo smarkiai nuniokoti [5].

Toks gyvenimas virė Lentvario dvare sovietmečiu. Beveik visi vieningai teigia, kad fabriko įsikūrimas rūmuose juos išgelbėjo. Deja, ūkio įsikūrimas ūkiniuose pastatuose lėmė ne tik tų pastatų, bet ir aplinkos tobulybės griūtį.

Šaltiniai ir literatūra:

  1. Jasiukevičienė, Eglė. Lentvario tremtinių istorijos. Aukštaitija – Sibiras – Lentvaris – „Kilimai“. Vilnijos kronika, 2003, spalio 31.
  2. Jasiukevičienė, Eglė. Lentvario tremtinių istorijos. „Kilimietis“ – tremtinys – veteranas. Vilnijos kronika, 2003, spalio 17–23.
  3. Klusas, Rimantas. Šedevras medžių ir ežero apsupty. Mūsų sodyba, 2000, gruodis, p. 1.
  4. Macytė, Laima. Spalvų ir minties vienovė. XXI amžius, 2009, vasario 11.
  5. Lentvario dvaro sodybos gelbėjimo planai ir realybė. lt, 2010, sausio 10. Prieiga per internetą: http://www.voruta.lt/lentvario-dvaro-sodybos-gelbejimo-planai-ir-realybe/ [žiūrėta 2018-08-28].
  6. Petkūnas, Kęstutis. Lietuviškų kilimų gamybos istorija. Klevų alėja, 2013, lapkričio 29. Prieiga per internetą: http://www.klevualeja.lt/2013/11/29/lietuvisku-kilimu-gamybos-istorija/ [žiūrėta 2018-08-28].
  7. Petkūnas, Kęstutis. Ar išsaugosime kultūrinio kraštovaizdžio perlą? Klevų alėja, 2013, spalio 31. Prieiga per internetą: http://www.klevualeja.lt/2013/10/31/ar-issaugosime-kulturinio-krastovaizdzio-perla/ [žiūrėta 2018-08-28].

Giedrė PETREIKIENĖ, Vilnius

PrintProjektąLentvario miesto ir jo apylinkių istorinė ir kultūrinė tapatybė“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.