Arvydas Juozaitis. Dvigubos pilietybės spąstai

Arvydas Juozaitis. Dvigubos pilietybės spąstai
Dr. Arvydas Juozaitis. Jono Vaiškūno nuotr.

Didžioji atgimusios Lietuvos šviesuolių dalis yra kilusi iš valstiečių. Valstiečiai išsaugojo tautinę lietuvių kultūrą, kuri gulė į 1918 metų vasario 16-tosios Nepriklausomybės pamatus. Kurios dėka mes kalbame lietuviškai ir, tiesą sakant, dėl jos mes esame mes nūdienos Lietuvoje. Tai savaime aiški tiesa, kaip dukart du – keturi.

Deja, nūdienos Valstiečių ir žaliųjų sąjungai tai nebėra savaime aiški tiesa ir nėra dukart du – keturi. Ši sąjunga pasirašė sau tokią rinkimų programą, kad joje atsirado ir dvigubos pilietybės nuostata, kitaip tariant, daugiapilietiškumas, o tiesiai sakant – Lietuvos išvalstybinimas. „Dviguba pilietybė“ į Valstiečių ir žaliųjų sąjungos programą buvo įpinta kaip akivaizdus svetimkūnis, nes prieštarauja nacionalinės valstybės vertybių sistemai, kuri yra būdinga šiai partijai.

Toks sprendimas užprogramavo darbotvarkę, ir dabar Valstiečiai ir žalieji, kartu su visais Lietuvos globalizavimo aktyvistais, veda mūsų šalį į aklavietę. Esame priversti laukti referendumo dėl „dvigubos pilietybės“. Valstiečių ir žaliųjų sąjungos vadovybė ne tik laukia, bet ir agituoja už jį, barstydama propagandai viešuosius finansus.

Saulius Skvernelis atkakliai tiesia daugybinio pilietiškumo kelią. Iš esmės daro tai, kas Valstiečių ir žaliųjų sąjungai nereikalinga, o Lietuvai pražūtinga.

Kam tai daroma? Kad būtų pagauta kuo daugiau rinkėjų? Tų, kurių vaikai ir anūkai įsikūrė Vakaruose? Ar šis sumanymas iš tiesų atitinka išeivių ryšio su Lietuva išsaugojimo tikslą? Jokių nacionalinio masto tyrimų ar diskusijų šiuo klausimu nėra. Išskyrus brangius propagandinius „šou“. Net „Idėjų Lietuvai“ teatras. Nebuvo šiuo klausimu ir jokių diskusijų tvirtinant Vyriausybės programą. Šimtukas naujojo Seimo narių pakėlė rankas ir, kaip būdinga „demokratinio centralizmo“ tvarkai, pritarė S. Skverneliui, o iš esmės ir R. Karbauskiui: „Pirmyn, į daugiapilietiškumą“.

Tačiau šis sumanymas klastingas, prieštarauja Konstitucijai. Liudija konstitucinį nebrandumą. Nauja valdančioji dauguma drauge su visais Seimo neoliberalais atsitrenkė į Konstituciją, kurios 12 straipsnis leidžia dvigubą pilietybę išimtiniais atvejais. Šis straipsnis priklauso pirmajam Konstitucijos skirsniui, kuris gali būti keičiamas tik referendumu. Konstitucijos kūrėjai Atgimimo laikais taip apsaugojo valstybės pamatus nuo bet kokių skubotų ir neatsakingų valdžios sprendimų. Tačiau valdantieji nusprendė peržengti visas kliūtis. Pareikšta, kad šį rudenį valdžia inicijuos referendumą, taigi, paskelbs jį Seimo nutarimu.

Nes esama mistiškos nuostatos. Esą… esą dvigubos pilietybės įteisinimas sustiprintų išeivių ryšį su Lietuva. Tačiau – kur tyrimai? Ką liudija pasaulio patirtis? Ji liudija ne mūsų naudai.

Šis tas patyrinėta. Prieš gerą savaitę premjeras Saulius Skvernelis ir vėl pasidžiaugė URM-o užsakytomis sociologinėmis apklausomis, kurios po ilgo propagandinės kampanijos maratono parodė, kad 71 proc. rinkėjų palaikytų dvigubos pilietybės „įteisinimo“ idėją. Bet. Bet visiškai šią idėją palaiko tik 33 proc. rinkėjų, ir šis skaičius seniai neauga. Per pastarąjį pusmetį neauga ir bendras teigiamai šią iniciatyvą vertinančių skaičius. O grėsmingiausia tai, kad ateiti į referendumą ketina vos 57 proc. rinkėjų. Vadinasi, optimistiškiausiai skaičiuojant, TAIP šiandien pasakytų mažiau kaip 40 proc. rinkėjų.

Kokią „sėkmę“ planuoja S. Skvernelis, užsėdęs ant sistemos žirgo?

Iš viešų pareiškimų matome: S. Skvernelis siekia, kad „referendumas pavyktų“. Todėl šitame kelyje į „sėkmę“ jo vadovaujama valdančioji grupė turi kelias galimybes:

1) įvairiais būdais toliau didinti dvigubą pilietybę palaikančių rinkėjų skaičių (nes tikimybė, kad bus pasiektas 80 proc. ir didesnis palaikymas, yra labai maža; nes palaikymo procentas yra iliuzinis ir gali greitai pasikeisti, kaip kažkada keitėsi ir piliečių požiūris į euro įvedimą);

2) padidinti ateisiančių į referendumą skaičių (tam planuojamos dvi balsavimo dienos, suplakant referendumą su populiariais Prezidento rinkimais, ir kokios nors kitos rinkėjų viliojimo priemonės pagal prieš penkiolika metų patikrintą metodiką);

3) įkinkyti Vyriausiąją rinkimų komisiją sumažinti rinkėjų skaičių (pagal ankstesnę patirtį, kai buvo siekiama pastatyti didelės galios atominę elektrinę, pririšančią Lietuvą prie Rusijos energetinės sistemos; tačiau kažin ar pavyktų sumažinti bendrą rinkėjų skaičių daugiau kaip kokiu 100 000);

4) keisti Referendumo įstatymą, sumažinant sprendimo priėmimo normą iki 30 proc. rinkėjų. (Šis kelias atrodė realiausias, bet šitą Referendumo įstatymo pataisą vetavo Prezidentė; todėl rudenį Seime planuojama mechaniškai įveikti jos veto, nekreipiant dėmesio į konstitucinius argumentus, kad Konstitucijos pirmojo skirsnio keitimui negalima taikyti tokių privalomojo referendumo normų, kaip paprasto įstatymo priėmimui).

Tautos suverenumas ir naudojimosi valdžia cinizmas

Ne pirmi Lietuvos valdantieji po įstojimo į ES vengia tiesioginės demokratijos ir referendumų. Tautos suverenių galių ir piliečių atsakomybės kultivavimas susiklosčiusiai sistemai seniai nebereikalingas. Net pavojingas. Liaudžiai leidžiama gerti tik iš valdžios prispjaudyto šulinio – jokio šaltinio.

Kai patys piliečiai imdavosi referendumo iniciatyvos, ji būdavo sumaniai užgesinama (prisiminkime iniciatyvas dėl žemės nuosavybės ir dėl lito išsaugojimo). 2014 m. liepos 11 d. Konstitucinis Teismas pakeitė net vadinamąją konstitucinę doktriną. Kaip? Vyriausiajai rinkimų komisijai jis suteikė teisę neregistruoti piliečių iniciatyvinių grupių. Kokiu pagrindu? Seniai žinomu visoms, atleiskite, represinėms sistemoms: „mano įtarumas – tavo kaltė“. Paraiška atmetama, jeigu registruojančiam atrodo, kad siūlomas teisinis reguliavimas prieštarauja Konstitucijai, o ypač „europiniams įsipareigojimams“. Konstitucinis Teismas nutarė, kad (skirtingai nei kitose ES šalyse) šie „įsipareigojimai“ yra ne tik „Konstitucijos dalis“, bet ir kad jie jau yra aukštesni net už pačią Konstituciją.

Atgimimo laikai žino ką kitką. Ir net 1994 metais Konstitucinis Teismas teigė priešingai: jokios komisijos, netgi Seimas negali stabdyti laisvų Tautos, kaip įstatymo leidėjo, iniciatyvų. Konstitucija aiškiai sako, kad visos valdžios galios kyla iš Tautos valios.

Bet ne! Keičias „rūbas margo svieto“ ir po 20 metų valdžia ir medijos jau pasiekė savo: tiek spaudė ir tiek prispaudė net Konstitucinį teismą, kad šis leido valdžiai savo galias kildinti nebe iš Tautos, o iš Briuselio. Su Teismo palaiminimu valdžios institucijos pasisavino visai Tautai priklausančias suverenias galias.

Tad ko norėti? Štai tau ir pagrindinė emigracijos iš Tėvynės priežastis. Valdančiųjų požiūris į laisvą žmogaus valią – kaip į daiktą. Į žmogų – kaip į bevalį valdomąjį.

Kai „valdžia ant Lietuvos“ kildindavo savo galias iš Maskvos, referendumai (iki pat M. Gorbačiovo laikų) netgi teoriškai nebuvo leidžiami. Nejaugi Europos Sąjunga nebesiskiria nuo Sovietijos? Ne, kodėl, sako Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, bus jums referendumas. Bus, su valdžios pageidaujamais ir labai „sėkmingais“ rezultatais. „Mes jums išaiškinsime, kad tie rezultatai jums labai reikalingi“.

S. Skverneliui, o iš dalies ir R. Karbauskiui būtina priminti: nors nuo 2014 m. Tautos referendumai būdavo sėkmingai užblokuojami (piliečių parašų nebeįmanoma rinkti esant naujai „konstitucinei doktrinai“), tačiau ir valdžios referendumai nuo to laiko jau nebebuvo sėkmingi.

Vieniems piliečiams tik teisės, o kitiems – dar ir pareigos

Žinoma, ne retas Tėvynę palikęs lietuvis, net apsisprendęs prisiekti kitai valstybei, nuoširdžiai nesupranta, kodėl „ta Lietuva“ atsisako jam išsaugoti jo „prigimtinę“ pilietybę? Juk jis nori „išsaugoti ryšį su Lietuva“. Juk išeivių pinigai kiekvienais metais tebesiunčiami į Lietuvą, tėvams ir net vaikams!

Varge mano. Pareigos tėvams ir vaikams – motutės gamtos dovana, ne valstybės. Pinigai saviesiems buvo siunčiami net į Sibirą. Pareiga valstybei gi yra visai kitos prigimties. Valstybėje gyvenama, joje tiesiami keliai, saugoma ir ugdoma kultūra, mokykla, sveikatos apsauga. Pagaliau ji ginama ginklu ir ja didžiuojamasi Olimpinėse žaidynėse. Tai savaime aišku? Ne, nebe savaime, nes kitai valstybei prisiekęs lietuvis jau kitos kategorijos lietuvis – visos valstybinės prievolės jam reiškia kitą valstybę. Be to, jis, jeigu išsisaugos Lietuvos pilietybę prisiekęs kitiems, atleiskite, bus „gudresnis“. Jis privalės ginti naująją Tėvynę, mokesčius jai mokėti ir net ja didžiuotis, o Lietuvai „siųs žinią“, kad liko patriotas.

Taip, tuo atveju Tėvynės pilietybė liks tik kaip asmeniškai ir psichologiškai patogus priedas. Tikra pilietybė, kaip teisių ir pareigų pusiausvyra, liks neišvykusiems, neišsižadėjusiems, o jiems, „gudresniems“ – tik teisės. Štai taip. Taip Valstiečių ir žaliųjų sąjunga ir jos premjeras S. Skvernelis kovoja su emigracija.

Kas lauktų Lietuvos, jei visų piliečių pareigos savo valstybei pavirstų tik jų asmeninėmis (psichologinėmis) teisėmis? Lietuva sparčiai virstų ekskursantų vieta.

Taip, globalistų planai reikalauja, kad lojalumas nacionalinėms valstybėms visiškai išnyktų. Jie sako: šiais laikais juk viską galima įsigyti ar išmainyti! Vartojimo pasaulis. Kodėl nesidžiaugiate, jeigu Lietuvos pilietybė dar turi šiokią tokią „paklausą“? Jau dabar padaryta išimtis vienos šalies piliečiams, kurie šiandien (kasdien!) tuntais gauna Lietuvos piliečio pasus – kokia puiki dovana turistams. O ne! Reikalas niūresnis: kuriama ne tik turistų armija – ta armija gauna teisę rinkti aukščiausią mūsų šalies valdžią. Kaip?! Tik apsilankius? Ne, nebūtinai apsilankius, bet ir pasižvalgius internete. Armija, kuri nei gyvendama mūsų šalyje, nei mokesčius mokėdama, nei kalbėdama mūsų kalba, nei suprasdama mūsų kultūros – prašom, pilnateisių piliečių armija! Taip, būtent taip. Absurdas jau ėmė veikti.

Tad dabar, ponai Valstiečiai ir žalieji, atkelkime visus vartus, tegul eina per mus visi, mes ruošiami tapti pereinamuoju kiemu. Ant galų pagalės, ko mums sielotis? Žiūrėk, netrukus ir vyriausybės, ne tik globalistai paskelbs apie nacionalinių valstybių istorijos pabaigą. Juk Lietuvoje už valstybės pinigus jau net mokyklose ruošiami vaikai, kurių didžioji dalis nusitaikiusi emigruoti.

Valstybė – kai atsisuki į Rytus, pereinamasis kiemas – kai atsisuki į Vakarus?

Lietuvos pilietybė, kaip patogus žmogaus priedas, labai principingai siūloma tiktai „euroatlantinius kriterijus“ atitinkančių valstybių piliečiams.

Nors ką čia slėpti: Briuselis gal ir norėtų erdvės nuo Lisabonos iki pat Vladivostoko, tačiau toks reikalas dar nepribrendęs. Tad kol kas lai tik Vakarų piliečiai tvarkosi Lietuvoje, kaip jiems patogu, „europietiškai“. Dalinasi pabėgėlių armijomis, atliekomis, siurbia jaunimą. Juk eurointegracija.

Negali būti priekaišto kitados iš Tėvynės okupacijos išvytiems tėvynainiams (prezidento Valdo Adamkaus atvejis). Jų sąžinė, žinios ir atsakomybė grąžino daugelį į Tėvynę.

Lietuvio pasas

Baisiausia, kad visas elitas (ir Valstiečių ir žaliųjų sąjunga, ir konservatoriai), prisidengęs kilnių tikslų šydu, užsidengę akis ir pamiršo, kad Seime dūla pasiūlytas tikrasis išeivių ryšio su Tėvyne išsaugojimo sprendimas.

2017 metų rugpjūčio 8 d. Seime įregistruotas Lietuvio paso įstatymo projektas. Drauge ir visas su juo susijusių projektų paketas.

Pagal šiuos projektus kitas pilietybes įsigiję kilminiai Lietuvos išeiviai, gaudami (be jokių trukdžių) Lietuvio pasą, gautų ir visas Lietuvos piliečio teises (laisvo atvykimo, nuolatinio gyvenimo, švietimo ir mokslo, kitas socialines teises, o jų vaikai ir vaikaičiai – automatišką Lietuvos pilietybės atkūrimo teisę, grįžtant namo). Negautų tik vieno – spręsti mūsų, likusių Tėvynėje, valstybės reikalų, politinio šalies likimo, negalėtų balsuoti Seimo, prezidento rinkimuose, referendumuose.

O dabar – dėmesio! Tarp Lietuvio paso įstatymo projekto autorių yra ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis.

Komedijas vaidina R. Karbauskis, ar tragifarsus?

Išvada: Valstiečių ir žaliųjų sąjunga įstūmė save į aklavietę, žaidžia dvigubus žaidimus, kvailina Lietuvą. O pati nežinia kam yra apsisprendusi. Jau suplanavo referendumo nesėkmę?

Matyt, kad taip. Bet iki paaiškės šio liūdno farso rezultatas, bus sueikvoti – ir vėl! – Lietuvos milijonai, „sugadinti“ tūkstančių nervai, suskaldyti ir supriešinti žmonės. Argi tai ne realūs pavojai Lietuvos nacionaliniam saugumui?

Netrukus pamatysime tikrąjį „valstiečių“ charakterį, o tiksliau – kas „valstiečių“ stovykloje jį turi. Kviečiu liautis klejojus ir klaidinus Lietuvą. Prisiklejojote, draugai.

O kas dar geidauja vaidinti Naisių vasaroje „Ameriką pirtyje“, tas tegul savo partiečiams ir kiša naują šipkartę – dvejopą pilietybę.

Arvydas JUOZAITIS, www.delfi.lt

Naujienos iš interneto