Tųjų liuosų eilučių rikiuotojas esmi bent dviejų Lietuvos partijų pasivadinimų liudininkas, 1988 metais sykiu su jaunais ir galvojančiais vyrais organiškai prisiminęs tautos Milžino Stepono Kairio puoselėjamą nacionalinių samdinių politinę jėgainę, kuri vadinosi LSDP. Respublikos valdymą įžiūrėjome taip: Sąjūdis sutvers Dešinę Lietuvos ranką, o mes atkursime Kairę. Ir bus tvarka ir žydėjimas. Taip neįvyko. Lietuva patapo daugiarankė, vadinasi, I grupės invalidė. Bet tai jau kita kiaurų pora socialinių kaliošų, kuriuos vėliau teks apsiautų ir nueitų faktais, kuriuose-oi-kaip-dalyvauta!
1789-ieji. Paryžius. Buržuazinė revoliucija, kurią krauju vykdė prancūzų Darbininkai. Dėmesio! Akimirką pastebėkime Nacionalinį susirinkimą: jos salės Kairėje sėdasi permainų šalininkai, dešinėje – karaliaus fanai. Beje, visos pranzūcų revoliucijos – tai ginkluoti darbininkai!!! Naktimis jie derva drąsiai paišo ant atitinkamų durų: „Aux morts voleurs.“ Vėliau kapitalistų ir samdinių pozicijos dar labiau aštrėja, todėl jau streikais tvirtinamas samdinių gyvybinis interesas, neturintis gamybos priemonių, gi buki kapitalistai, neišmanatys politinės ekonomijos ABC, bando samdinio dvi talentingas rankas apmokėti „katino pinigais“. IR DABAR LIETUVOJE. Tadop tai, regis, akylai pastebėję, todėliuk kruvinai socialinį žodelį puškia K. Marksas ir F. Engelsas. Rusijoje mišrūnas Leninas kaip mat įkuria Darbininkų socialdemokratų partiją, kuri XX amžiaus pradžioje skyla į bolševikus ir menševikus, kur pirmame CK – tik du rusai, o antrame – nei vieno. Tuojau pat sprogsta vasario ir spalio perversmai, kurių vadai – ne rusai. Prisijaukinęs kairius eserus ir anarchistus, anksčiau „užblombuoto vagono“ beveik vokiečių šnipas Leninas paleidžia vyksman Karlo ir Fridriko sutvertą proletariato diktatūrą eksproprijacijos pagrindu, išsikerojusiu į nebaudžiamą valstybinį banditizmą. Antai prancūzų vadinamos buržuazinės revoliucijos išrasta giljotina Revoliucijos vaikams jau sėkmingai kapojo galvas. Pavyzdys bolševikams buvo! Tam greitai panaudotas vilnietis, „geležinis Feliksas“ . K. Markso ir F. Engelso „Komunistų manifesto „šmėkla‘‘ nebaudžiamai šliaužiojo po pablūdusią Rusijos Europą, konclageriais maurodama Tolimųjų Rytų link ir klastingai laukdama Europos demokratijos 1939–1940 nuopolio metų. Štai kodėl ligšiolei vakarietišką socialdemokratijos ideologiją (JAV – demokratai, sakykime, Švedijos socialdemokratai, o Prancūzų sosialistai), siekiančią gerbūvio samdiniams, mūsų RINKĖJAI dar maišo su anomaliu bolševizmu, neturinčiu nacionalinio atspalvio, kuris Lietuvoje mandagiai paliekamas iš 1940 metų po 1990 03 11 Viltimi (estai ir latviai kitopo elgiasi!), kadop jie, labai nelaimingas praeities likutis, pasinaudos metamorfoze ir simbioze, vadinas, pirmuoju atveju valstybiškai pasikeis, o antruoju – porevoliucinei Tautai sąžiningai raikys Tėvynės duoną. Ne visai taip nutiko: turime mažiau, negu tikėtasi geo kryžkelės dialekt-istorinių rezultatų. Va, šiandien ir iškritęs iš klumpių socializmas raudoname tankų ir raketų RF–VČK kapitalizme neparodo socialdemokratizmo paprastam rusui, o įžūliai, kryptingai tęsia „pasaulinę revoliuciją“ – „ruskim mirom“, bet ne rusais, o arabais ir Afrikos „pabėgėliais“– ne Rusijai. Va, Rytų Ukrainoje „savanoriams“ mediniu rubliu suteikia „darbo vietą“, nedaug kuomi besiskirdamas nuo Lenino ir Stalino strategijos, net tragiškai pamiršus XXI amžiaus tautų gamybos neišvengiamą integraciją, o ir galingą dvasinį ryšį internetuose, kur dėl to vėliau pasaulis atsiplėš nuo sumautų diktatūrų visiškai.
O vis dėlto kitopi atrodė Lietuviškos socialdemokratijos Kairė (kad ir prigimties?!) mūsų geroji rankelė!!, į politinį legioną kietai įsiveržusi 1896 metais… Ir iš caro pareikalavusi Lietuvos Neprigulnybės. Ir čia šių eilučių idėjinam rikiuotojui iškyla Stepono Kairio (1989 01 03–1964 12 16) didi kairiarankė asmenybė! Beje, LSDP bolševikinė atplaiša Vincas Kapsukas, vedęs Pskovo „vaduotojų“ diviziją dėl „pasaulinės Lenino revoliucijos“ ir gavęs į skudurus nuo Lietuvos sermėginės kariuomenės, isteriškai bliovė: „Grįžęs į Kauną, S. Kairį, K. Bielinį ir V. Požėlą pakarsiu ant pirmos medžio šakos!“
STEPONAS KAIRYS gimė V. Tumasonio ir U. Purinaitės meilės santakoje Žemaitijoje. Užunevėžio sodžiuje. Senelį kaimiečiai vadino kairiarankiu. Vietos klebonas ir įrašo į metriką KAIRIU – lygtos melsdamas Jėzaus Kristaus, svieto socialdemokrato Nr. 1, priimti mažą Žemaitijos kūdikėlį į savo mokslo Gerumo Akademiją! XX amžiaus pirmamečiuose STEPONAS KAIRYS – jaunutės LSDP vyriausiasis vadas. 1915 metais Steponas Kairys ištaria: „Dabar arba niekada.“Jis pajunta mišrūno Lenino avantiūrą, kuri naudinga Lietuvai. Jis, kuris 1905 metų Vilniaus Seime – Jono Basanavičiaus pirmoji ranka, plakanti kairė liaudies tautos širdimi. Stop!! Juk tai būsimos dvirankės Lietuvos ištakos, šiandien likviduotos Seimo komercinėmis grupuotėmis. Jis, dalyvaudamas Londone Rusijos SDP susibėgime!, kvalifikuotai primeta diskusiją dėl Lietuvos nacionalinio liuoso likimo, o Krokuvoje jau pirmininkauja savarankiškai!! LSDP. 1908 m. baigia Piterio technologijos universitetą. Juveliriškai tobulina savo asmenybę. 1912 m. dirba Vilniaus savivaldybės Vandentiekio ir kanalizacijos skyriuje. 1916 m. Steponas Kairys dalyvauja kuriant neprigulnybės Vasario 16-tos aktą. 1922 m. Kauno liaudį išvaduoja nuo blogo kvapo, sėkmingai išbaigdamas vandentiekio ir kanalizacijos įrenginius. Atsisako nuo premijos. Prideda asmenines santaupas ir viską paaukoja gimtojo Užunevėžio kaimo mokyklos statybai. 1924 m. Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, 1939-aisiais jo profesorius. Daugsyk Seimo narys. 1943 11 23 Lietuvos patriotai įkuria VLIK-ą, kurią emigracijoje ilgą laiką veda Steponas Kairys.
1957 metais Steponas Kairys parašo knygą „Ateities horizontai užsitraukė migla“. Tais pačiais metais Vengrijos revoliucija paskandinama galvojančio vengro krauju. „Atsisukime veidu į Lietuvą“, – tąsyk demokratinio pasaulio Širdimi prašė Steponas Kairys. „Amžinasis dešinysis“ prelatas M. Krupavičius apie Steponą Romos kataliku sakys: „(…) riteris be kaukės (…).“ Kauno žydų kultūros veikėjas I. Epšteinas tai patvirtino ir pridėjo: „(… )jis buvo tuo ,kas yra. Jo kovos pagrindinis tikslas – per išlaisvintą lietuvių tautą į laisvą žmoniją (…).“ Mirtį Bostone vienatvėje sutinkant, STEPONAS rašo testamentą jaunajai Lietuvai, su nerimu pastebėjęs: „(…) kur tu bebūtum pasaulyje, visuomet būk ištikimas kraštui, Lietuvai Tėvynei (…).“ Tai atitinka XIX amžiaus pabaigos ir XX-to pradžios intektualų narsiam ir praktiškam pastebėjimui, jogei emigracija gelbės naciją, Jo Didenybe Rinkėjau!! Vadinasi, taip: LSDP kairiarankiai, kurie išties arčiau visada teisingos Širdies, o šiandien ir keičiasi, tegu tai įsirašo bent į vieną JOS vožtuvą (…). Domės, nepasimetusi Lietuva! Tas tinka ir TAU, nes Vieną ŠIRDĮ teturi tarp svetimų pulsų (…).
Jonas POČEPAVIČIUS-DAVYDONIS
