Dviejų traukinių istorija: Lentvaris prieš 80 metų

1

Nežinomas autorius; Geležinkelio tunelis pas Lintvarius («Lendvaravą»). Netoli Vilniaus. / Tunel Landwarowski, niedaleko od Wilna.; Šiaulių „Aušros“ muziejus; www.limis.lt

Kiekviena geležinkelio stotis turi savo istoriją, dažniausiai susijusią su miesto atsiradimu, augimu ir su atsivėrusiais ryšiais. O štai 1862 m. pastatytos Lentvario geležinkelio stoties istorija ne tik sena, turtinga, bet ir labai unikali dėl susiklosčiusių istorinių aplinkybių. Apie ją galima pasakoti įvairiausiais aspektais: kaip apie vieną pagrindinių geležinkelio mazgų, jungiančių Varšuvą ir Sankt Peterburgą, kaip apie architektūrinį paminklą, kaip apie tikrąją Lentvario miesto pradžią. Bet šįkart – apie besimainančius lietuvių ir lenkų santykius prieš 80 metų.

Niekam ne paslaptis, kad 1920 m. Lenkijai okupavus Vilniaus kraštą Lentvaris tapo tuo kraštiniu miestu, kurį buvo galima pasiekti pirmiausiai važiuojant iš Kauno. Deja, geležinkelio linija sugriauta, Lietuvos ir Lenkijos tarpusavio santykiai prasti, todėl Lentvaris kurį laiką buvo atskirtas. Praėjus beveik dvidešimčiai metų politinė situacija ėmė keistis, tarp Lietuvos ir Lenkijos atsirado komunikacija ir 1938 m. spaudoje pasirodė pranešimų, kad Varšuvoje vyksta Lenkijos–Lietuvos geležinkelių konferencija, kuriai įsteigta speciali komisija: „Ši komisija tarp kitko jau aptarė perdavimo-priėmimo stočių nustatymą Lentvaravas–Kaunas geležinkelio linijoje“ [1].

Kaip tarė, taip ir padarė: 1938 m. liepos mėn. spaudoje aprašyta „istorinė kelionė“ iš Kauno į Lenkiją. Kaip Lenkija, žinoma, buvo įvardytas Lentvaris, tad kelionė sudarė viso labo 78,8 km. Užtat kokia ji buvo morališkai sunki. Kaip teigė vienas kelionėje dalyvavęs pareigūnas: „Širdyje buvo kažko graudu. Tiesiog norėjosi, kad traukinys niekada nepasiektų tos nelemtos ribos… Man teko važinėti karo metu, fronto zonoje, Rusijos miškais ir stepėmis, bet niekada aš nesijaučiau taip nejaukiai kaip važiuodamas šituo traukiniu“ [3].

Nepaisant to, Lentvaryje lietuviai pasitikti labai nuoširdžiai ir šiltai. Galima sakyti, netgi šiek tiek naiviai, nes liudininkai prisiminė tokį įvykį: „Vienas [Lentvaryje gyvenęs lenkas] atvirai pareiškė, kad jis labai nustebęs, pamatęs Lietuvos garvežį… anglimis kūrenamą. Juk lietuviai neturi anglies kasyklų, tai iš kur jie gauna anglis?… „Mes ir druskos kasyklų neturime, tačiau be druskos nevalgome. Priešingai, iš Lietuvos druską kontrabandininkai gabena į Lenkiją“, paaiškino, jam mūsų pareigūnas didelę tiesą“ [3]. Atrodo, kad tuo metu Lentvaryje, už neįveikiamos sienos į Lietuvą, apie lietuvius sklandė keisčiausi stereotipai.

2

Nežinomas autorius; Bolševikų raiteliai žygyje prieš lenkus; Žemaičių muziejus „Alka“; www.limis.lt

Netrukus iš Kauno į Lentvarį kasdien ėmė kursuoti po du traukinius. Keleivių būdavo nedaug, dažniausiai iki keliolikos, bet ir tiek užtekdavo kurti geresnį lietuvių įvaizdį Lentvario gyventojų akyse. Tik mašinistams buvo gaila, kad pagal tarptautinę sutartį nebuvo galima išeiti už geležinkelio stoties ribų, vadinasi, ir karštą dieną šalia esančiame ežeriuke nenusimaudysi [3].

Netruko praeiti metai, 1939 m. pabaigoje Lietuva atgavo Vilniaus kraštą, o lentvariečiai, šįkart lietuviai, vėl laukia traukinio. Dabar jau visiškai kitokios nuotaikos: „Pilnutėlė stotis laukiančios ir suvargusios publikos, kuri, staiga atsipalaidavusi nuo kasdieninių rūpesčių, susijungė su mūsų Dainuojančių karių dvasia ir pakilusia nuotaika“ [2]. Lentvaryje iškelta kone puota: pamaitinti visi alkstantieji, ta proga net mokiniai anksčiau iš pamokų paleisti. Šį kartą traukinys Kaunas–Vilnius–Turmantas Lentvaryje tik stabtelėjo ir nurūko į Vilnių. Minėtina, kad tokia strategiškai svarbi miesto geografinė padėtis lėmė ir tai, kad suskubta kuo greičiau Lentvario pavadinimą atkeisti iš lenkiško į dabar vartojamą lietuvišką.

Štai tokie du istoriniai traukiniai praėjusiame šimtmetyje važiavo pro ir į Lentvarį. Ir taip miesto geležinkelio stotis įgavo savo tikrąją paskirtį – jungti, o ne skirti žmones ir tautas. Per metus Lentvario situacija pasikeitė kardinaliai, dar daugiau pasikeitė praėjus 80 metų. Vis dėlto devyneri ten esantys bėgiai rodo, kad miesto geležinkelio stoties reikšmė nė kiek nemažėja.

Šaltinių sąrašas:

  1. Derybos dėl tiesioginio susisiekimo geležinkeliu. Aidas, 1938, gegužės 13 (Nr. 5), p. 1.
  2. Pirmuoju traukiniu Kaunas – Vilnius – Turmantas. Trimitas, 1939, lapkričio 30 (Nr. 48), p. 16.
  3. Traukinys išeina į… Vilnių: istorinė pirmo traukinio kelionė į Lenkiją. Sekmadienis, 1938, liepos 17 (Nr. 29), p. 2. Parašas: Džimi Rait.

Giedrė PETREIKIENĖ, Vilnius

PrintProjektąLentvario miesto ir jo apylinkių istorinė ir kultūrinė tapatybė“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.