Lentvario grafaitė Sofija Rožė Marija Tiškevičiūtė-Potocka

Sofija Rožė MarijaTiškevičiūtė-Potocka (lenk. Zofia Róża Maria Tyszkiewicz-Potocka) buvo didiko, Lelivos herbo grafo, teisininko, gydytojo odontologo, visuomenės veikėjo, kolekcininko, Vilniaus mokslo ir meno draugijos muziejaus įkūrėjo Vladislavo Tiškevičiaus (lenk Władysław Tyszkiewicz) ir kunigaikštytės Marijos Kristinos Aleksandros Liubomirskos (lenk. Maria Krystyna Aleksandra ks. Lubomirska) dukra. XX a. aštuntajame dešimtmetyje pradėjo rašyti Tiškevičių šeimos kroniką „Praėjusio amžiaus aidas. XIX–XX amžiai. Mano atsiminimai“. Tai yra 8 tomai, keli šimtai rankraščio puslapių, papildyti 25 aplankalais iš Tiškevičių, Potockių, Liubomirskių ir Zamoiskių šeimų archyvų. Iš jos kronikos aiškėja, kaip gyveno garsieji Lentvario Tiškevičiai ir kaip pasaulį matė garsioji Tiškeviūtė, ką jai reiškė Lentvaris.

 

lentvario-dvaras-57629059d182e

Vladislovo Tiškevičiaus ir Marijos Kristinos Liubomirskos meilė

 

Sofijos Tiškevičiūtės-Potockos tėvas Vladislovas Tiškevičius gimė 1865 m. Kretingoje. 1886 m. jis baigė Sankt Peterburgo teisės mokyklą ir persikėlė į Rygą, kur dirbo Teisingumo ministerijos stažuotoju, po to – teisėju. Vladislovas palaikė gerus santykius su vietos lenkais ir susidraugavo su vienu iš jų – kunigaikščiu Konstantinu Liubomirsku. Kartą pas savo draugą Sofijos tėvas išvydo labai gražios merginos nuotrauką ir pasakė, kad tik ši mergina bus jo žmona. Jaunasis įsimyjėlėlis neįtarė, tad toji gražuolė yra Konstantino Liubomirskio sesuo Marija Kristina. Vladislovas Tiškevičius užsimanė gauti jos nuotrauką, o tais laikais tai buvo ne taip paprasta ir priimtina. Iš pradžių Konstantinas svarstė, tačiau galiausiai nusileido ir davė draugui sesers nuotrauką su ta sąlyga, kad jis niekam jos nerodys.

Atostogas Vladislovas ir Konstantinas praleisdavo kartu lentvaryje, Vokėje, Palangoje ir Kretingoje, taip pat Varšuvoje, Konstantino giminaičio senjoro Stefano Liubomirskio namuose. Ten Vladislovas padarė gerą įspūdį Stefanui ir jo palaikomas jis nuvyko į Krušiną, Konstantino Liubomirsko namus, prašyti gražuolės Marijos Kristinos rankos.

Kunigaikštytė augo apsupta prabangos, tėvų ir keturių brolių meilės, todėl dar neketino tekėti ir vykti į vyro namus. Jaunasis įsimylėjėlis Krušine lankėsi nuolatos ir kas mėnesį pasipiršdavo Marijai Kristinai. Vladislovas pamažu užkariavo aplinkinių ir merginos tėvų simpatijas, o po keturių metų – ir merginos širdį.

Sužadėtuvės įvyko per šv. Kalėdas 1891 metais, o vestuvės – 1892 m. balandžio 25 d. Po to jaunieji apsigyveno Lentvaryje.

Jų santuoka buvo sėkminga, pora susilaukė keturių vaikų, kurie gimė Varšuvoje. 1893 m. vasario 8 d. pasaulį išvydo vyriausia jų atžala Sofija Rožė Marija Tiškevičiūtė-Potocka, 1894 m. lapkričio 24 d. – Steponas Eugenijus Marija Tiškevičius (lenk. Stefan Eugeniusz Maria Tyszkiewicz), 1897 m. balandžio 10 d. – Rozalija Rožė Tiškevičiūtė-Micielska (lenk. Rozalia Róża Tyszkiewicz-Mycielska), 1901 m. sausio 21 d. – Eugenijus Stanislovas Marija Tiškevičius (lenk. Eugeniusz Stanisław Maria Tyszkiewicz).

Sofijos Tiškevičiūtės vaikystės prisiminimai

1892 m. balandį Sofija Tiškevičiūtė buvo pakrikštyta ir išvežta iš Lenkijos į Lietuvą, į Lentvario dvarą, kur ją turėjo prižiūrėti žindyvė Antonina Žukovska, Lentvario vežėjo žmona, ir auklė Liudvika Metlevič-Friedenstal, kuri po vyro mirties, norėdama išlaikyti dvi savo dukreles, tarnavo pas turtingus dvarininkus.

Tėvų ir vaikų santykiai šeimoje buvo gana artimi ir šilti. Kaip prisimena Sofija, vaikai prieš eidami miegoti, visuomet užeidavo į tėvų kambarį palinkėti jiems labos nakties. Prieš vaikams užmiegant tėvas Vladislovas užsukadavo pas juos – niekada jų nenuvylė. Tėtis paženklindavo jų kaktas kryžiaus ženklu.

Kronikoje atspindi ir griežtas auklėjimo būdas – kilmingųjų vaikai negalėjo daryti ką jie nori. Pavyzdžiui, vaikai net iki tam tikro amžiaus negalėjo kartu sėstis prie bendro pietų stalo ir valgyti kartu su suaugusiaisiais.

Sofija ypač atsimena 1903-uosius, kai jai tuo metu sukako 10 metų, o broliui Stefanui – 8-eri. Tada jie sulaukė teisės kartu su suaugusiaisiais valgyti prie bendro stalo. Dėdės, o ypč tetos, priekabiu, kritišku žvilgsniu stebėjo jų valgymo manieras ir elgesį. Madmuazelė Jeanne diskretiškai stebėjo ir pataisydavo klaidas. Prie stalo vaikams nebūdavo leidžiama kalbėtis, o tik trumpai atsakyti į užduodamus klausimus.

Po pietų vaikų laukė pasivaikščiojimas ar jojimo pamokos. Jas vaikai lankė tris kartus per savaitę ir todėl gan greitai išmoko jodinėti. Jie ypač žavėjosi savo mama, kuri buvo puiki jojikė ir dabar jie galėjo jodinėti kartu su ja  (Meilė arkliams, giliai įskiepyta vaikystėje, pas Sofiją ir Eugenijų nepraėjo net suagus. Sofija jodinėjo net paskutinį nėštumo mėnesį, už ką ji bemaž sumokėjo vienintelio sūnaus mirtimi, kai grįžtant iš Vilniaus į Lentvarį netoli Panerių ją numetė arklys[1].) Sofija turbūt nenujautė, kad po trejų metų ją likimas nublokš į Italiją.

1904-ieji istorijoje žinomi kaip metai, kai buvo priimtas garsusis „Tiškevičiaus memorandumas“ prieš carinės Rusijos vykdomą antilenkišką politiką ir iškelta Lenkijos Karalystės autonomijos idėja. Vladislovo Tiškevičiaus iniciatyva 1904 m. lapkričio 30 d. Varšuvoje susirinko apie 200 išsilavinusių dvarininkų ir intelektualų iš visos šalies diskusijai apie situaciją susidrausią dėl Rusijos ir Japonijos karo. Susitikime tada buvo priimtas dokumentas, t. y. Tiškevičiaus memoriandumas, kuriame buvo aptarta ligi šiol nutylimas skausmingas Lenkijos klausimas ir lenkų situacija okupacijoje bei išreiškė Lenkijos Karalystės autonomijos idėją, taip pat paliečiant neveiklią visuomenės nuomonę spaudoje[2].

Tą memorandumą gruodžio mėnesį Vladislovas Tiškevičius įteikė Vidaus reikalų ministrui Sankt Peterburge. Žinoma,tai nepatiko carinei valdžiai, kaip ir Vladislavo pozicija dėl žydų pogromo – jis jam nepritarė. Todėl kai 1906 m. buvo paleista Dūma, o Vladislovas buvo Dūmos deputatas, carinei valdžiai atsirado puiki galimybė jį išsiųsti į Archangelską. Laimei, tėvas pažinojo reikiamus asmenis, todėl galiausiai viskas susiklostė taip, kad jis atsidūrė Italijoje, Milane, kur 1907 m. pas jį atvyko ir jo šeima.

1911 m. Milane Sofija išlaikė baigiamuosius egzaminus ir kaip ji rašo savo atsiminimuose, buvo „pripažinta suaugusia panele“, kuri jau turėjo teisę tekėti. Rimta panelė turėjo ir atitinkamai atrodyti – tam buvo skirtas ypatingas dėmesys. Sofijai buvo parinkta tinkanti šukuosena ir atnaujintas jos garderobas. Prie suknelių Sofija turėjo parinkti skrybelaites, avalynę, pirštinaites įvairioms progoms, kojines, skėčius nuo saulės, rankines ir daugybę kitų smulkių daiktų. O jų jai tikrai reikėjo, nes jos gyvenime laukė ir pirmasis balius, kur jį turėjo būti įvesta į aukštuomenę. Tai vyko Medžiotojų klube Kredytovoje gatvėje, Varšuvoje. Sofija apsivilko baltą sunknelę au airiškais nėriniais ir raudonai-oranžiniu šaliu. Kaip debiutantė Tiškevičiūtė atidarė balių, sušokdama su Andžejumi Zoltovskiu valsą „Prie Dunojaus“. Tą vakarą Sofija buvo puiki šokėja ir pelnė daug gėlių.

Pirmasisi pasaulinis karas

1914 m. prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kuris neaplenkė ir Lentvario Tiškevičių. Sofija pamena, kaip žmonės bėgo iš pasienio į šalies gilumą, kaip Vladislovas Tiškevičius juos priglaudė nakvynei. Tėvai net paskyrė keletą pastatų Raudonojo Kryžiaus ligoninei. Jiems padėjo ir Sofija Tiškevičiūtė su mamos broliu Konstantinu Liubomirskiu. Sofija vaistinėje, prižiūrima sesutės, darė tepalus, kartais padėdavo per operacijas. Dr. Bremas pastebėjo, kad Sofijos negasdina eterio kvapas, todėl perkėlė ją prie sunkiai sužeistų.

1915 m. visus išgąsdino gautos netikėtos žinios apie artėjančius vokiečius, labiausiai kai į Lentvario apylinkes atskrisdavo lėktuvai. Visi labai bijodavo tų bombardavimo, todėl pasirodžiui lėktuvui, visi išlėkdavo iš namų kaip kas stovi. Tai pakentė Sofijos jaunesnės sesers sveikatai. Rožė Tiškevičiūtė net nustojo vaikščioti ir kelias savaites gulėjo lovoje. Todėl jų mama nustarė dukrą išsiųsti į Vilniuje esančius apartamentus, kurie buvo skirti tam atvejui, jei tektų palikti Lentvarį.

Lentvarį šeima turėjo palikti 1917 m., kai atvykęs caro generolas perdavė Sofijos tėvui Vladislovui telegramą, kurioje buvo nurodoma atsitraukti. Kilo panika, nes Vladislovas turėjo trauktis su ligonine, o jo šeima – į Vilnių. Taip šeima išsiskyrė.

 Galiausiai vokiečiai užėmė Vilnių. Okupantams žengiant gatvėmis Sofija su giminėmis sėdėjo namuose, kiti žmonės irgi bijojo išeiti iš namų. Visi laukė, koks bus okupantų požiūris į vietinius. Vokiečiai įsteigė civilinį biurą – taip pamažu visi gyventojai pakeitė rusiškus pasus į vokiškus su nuotraukomis ir pirštų antspaudais. Sofijos mama savo bendravimu, diplomatiškumu sugebėjo pelnyti vokiečių palankumą, todėl jai pavyko gauti pastovų leidimą lankytis Lentvario, Trakų ir Užutrakio dvaruose. Kelionėse ją mielai lydėdavo ir vaikai.

Vis dėlto padėtis nebuvo lengva, todėl 1917 m. dėl sunkumų Marija Kristina Tiškevičienė nutarė vaikus išvežti gyventi į Varšuvą. Dėl tam tikrų reikalų Lietuvoje, ji grįžo atgal, o vėliau vėl išvyko pas vaikus.

1918 m. moteris su vaikais vešėjo mamos šeimos dvare Krušine, kur pagaliau sugrįžo Vladislovas Tiškevičius. Taip po išsiskyrimo šeima susitiko. Tai buvo nepaprastai laimingai jų gyvenimo akimirka.

Sužadėtuvės su Klemensu Potockiu

 

1922 m. Sofijos Tiškevičiūtės gyvenimas pasikeitė – ji ir Klemensas Potockis gavo leidimą tuoktis. Jis buvo labai jautrus, netgi sentimentalus, norėjo turėti savo namus ir šeimą. Vestuvės buvo paskirtos rugpjūčio 26 d. Jos turėjo būti tylios, mažoje medinėje Lentvario bažnyčioje, nes mūrinė darbuvo statoma. Nauja šeima gyveno mažame administraciniame namelyje, Lentvario rūmai po 1920 metų buvo suniokoti, o ūkis šlubavo.

Varšuvoje pora gyveno aktyvų gyvenimą: šokių vakarai, pietūs pas draugus arba gimines, vakaronės ambasadose. Kovą jie grįždavo į Lentvarį, kur Sofijos mama išskyrė jiems keletą dešimtinių žemės auginti daržoves. Jų darbo vaisiai buvo vežami į Vilniaus turgų. Šis verslas šeimai atnešdavo daug pinigų. Dar jie augino arklius, karves, kiaules. Po kiek laiko įgaliotinis liepė nutraukti šią veiklą, nes ji jam nepatiko. Klemensas neturėjo jokios profesijos, tad galiausiai atsidūrė Breste. Taip pora pirmą kartą išsiskyrė po vestuvių.

Po 1921 m. Rygos sutarties dalis Tiškevičių žemės atiteko SSRS, o dalis – Lietuvai. Siena buvo keli kilometrai nuo rūmų. Dėl artimo pasienio Sofijos mama Marija Kristina nenorėjo atstatyti rūmų, sakė, kad gresia karas, todėl šeimos buvimas Lentvaryje yra laikinas.

Atsisveikinimas su Lentvariu

 

1932 m. Sofijos Tiškevičiūtės-Potockos tėvas susirgo išsėtine skleroze. Liga vystėsi greitai. Dažnai jis nepažindavo savo artimųjų. Sofijos mama slaugė jį, padedama seno tarno Boleslovo Lelevskio. Keturis metus Vladislovas gulėjo suparalyžiuotas.

1936 m. vasaros pabaigoje jo būklė labai pablogėjo, tačiau niekas nesitikėjo, kad jis taip greit mirs. Tų pačių metų rugpjūčio 23 d. jis mirė, duktė Sofija nespėjo atvykti ir pamatyti jo gyvo.

Ji prisimena tėvo laiduotuves, pasakodama, kaip lydėjo jį gražia alėja prie ežero, kuria jis mėgo vaikščiuoti. Lentvaris buvo jo mylimas kūrinys, todėl nenustabu, kad visi apylinkės gyventojai dalyvavo jo laiduotuvės, netgi rabinas su žydų delegacija. Vladislovas buvo palaidotas koplyčioje prie bažnyčios.

Po trejų metų prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas išskaidė visą Tiškevičių giminę ir privertė šeimą palikti mylimą Lentvarį visam laikui. Sofija išvažiavo iškart prasidėjus karui, kiti giminaičiai taip pat pamažu paliko Lietuvą. Po karo Sofija Varšuvoje turėjo antikvariatą. Jos vyras buvo atsidūręs lageryje, o sūnus žuvo konclageryje. Po karo Sofija turėjo kioską su kava ir pyragėliais, paskui mažą antikvariatą. Ji mirė 1989 m. Varšuvoje.

Zofijos dukterėčia prisimena: Teta Zofija buvo itin šiltas asmuo, mylinti mus visus, nepaprastai linksmo būdo. Sugebėjo įdomiai pasakoti apie Lentvaryje praleistą vaikystę,  apie įvykusias keliones, apie senovinę madą ir karnavalo įpročius. Daug skaitė ir puikiai jautėsi viešųjų susitikimų metu. Kuomet pirmą kartą po karo atvažiavo popiežius iš Vatikano į Lenkiją, vertė iš italų kalbos pamokslą vyskupams Varšuvoje. Paskutinius gyvenimo metus Potocka praleido kukliame, mažame bute, kuris buvo Grochów rajone, Suchodolska 4a gatvėje. Moraliai ir finansiškai jai stengėsi padėti giminaičiai iš tėvo, taip pat ir motinos pusės. Tačiau vietoj to, kad palengvintų savo gyvenimą, ji pasirinko remti Bažnyčią[3].

Sofija Tiškevičiūtė-Potocka norėjo ir jai pavyko perduoti palikuoniams tai, ką kaupė ir ruošė daugelį metų. Kaip ir tai, kas buvo jos gyvenimo prasme, po II pasaulinio karo, kuris negailestingai išmėtė Tiškevičių šeimą po visą pasaulį ir išdraskė jų šeimos lizdą.

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ

[1] Plačiau žr.: Liliana Narkovič, Lentvario Tiškevičiai, rankraštis, iš lenkų k. vertė Jolita Karčevska-Rus, 2018. Versta iš: Liliana Narkovič, Tyszkiewiczowie rodem z Landwarowa, Varšuva: Neriton, 2013, 448 p.

[2] Plačiau žr.: Liliana Narkovič, Lentvario Tiškevičiai, rankraštis, iš lenkų k. vertė Jolita Karčevska-Rus, 2018. Versta iš: Liliana Narkovič, Tyszkiewiczowie rodem z Landwarowa, Varšuva: Neriton, 2013, 448 p.

[3] Plačiau žr.: Liliana Narkovič, Lentvario Tiškevičiai, rankraštis, iš lenkų k. vertė Jolita Karčevska-Rus, 2018. Versta iš: Liliana Narkovič, Tyszkiewiczowie rodem z Landwarowa, Varšuva: Neriton, 2013, 448 p.

 

PrintProjektąLentvario miesto ir jo apylinkių istorinė ir kultūrinė tapatybė“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.