Lentvaris – didžiausias Trakų rajono miestas, kuris gali didžiuotis nuostabiu grafų Tiškevičiu istoriniu, kultūriniu paveldu – Fransua Eduardo Andrė sukurtas parkas, Tiškevičių rūmai, didinga Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia, o sovietmečiu miestas garsėjo viena didžiausių pramonės įmone – UAB „Kaitra“. Tačiau bet kuriai istorijai reikalingas žmogus – jis kuria išliekamąją vertę, jo pirštai, mintys ir judesiai – visa tai susipyna į istoriją ir tampa vieno ar kito miesto praeities dalimi. Lentvaris yra ypatingas miestas, kuriame persipyna miesto istorija ir jo daugiakulturiškumas, kuris galbūt turėjo įtakos, kad iš jo kilo ir keletas garsių žmonių – ir tai ne tik grafų Tiškevičių giminės atstovai: kino režisierius Stanislovas Lenartovičius (1921–2010, Stanisław Lenartowicz), rašytoja ir žurnalistė Eva Ostrovska (1938–2012, Ewa Ostrowska), operos dainininkė Teresa Žylis-Gara (g. 1930, Teresa Żylis-Gara). Visuos šiuos žmones vienija ne tik tai, kad jie pirmuosius gyvenimo žingsnius žengė Lentvaryje, bet ir tai, kad jie gimė ir jų pasaulėžiūra pradėjo formuotis kaip tik laikotarpiu, kai tuo metu jauna Lietuvos valstybė išgyveno sunkų laikotarpį – nors 1918 m. valstybė paskelbė nepriklausomybę, bet 1920 m. jos sostinė Vilnius ir visas kraštas – Druskininkai, Eišiškės, Ignalina, Švenčionėliai, Švenčionys, Trakai, Varėna, žinoma, Lentvaris – buvo okupuoti Lenkijos. Tikėtina, kad tokia situacija lėmė, kad jie labiau save jautė esantys Lenkijos Respublikos piliečiais nei priklausnatys Lietuvos žemėms, ir todėl susiejo savo gyvenimą su Lenkija. Bet talentingas žmogus visada visur lieka talentingu.
Igoris Pšegrodzkis, aktorius, pedagogas, režisierius
1926 m. balandžio 15 d. Lentvaryje pasaulį išvydo dar viena žymi asmenybė – būsimas Lenkijos kino ir teatro aktorius, režisierius ir pedagogas Igoris Pšegrodzkis (Igor Przegrodzki). Iš pradžių Igoris Pšedgrockis baigė architektūros studijas Vilniaus aukštesniojoje technikos mokykloje, o aktorystės meno mokėsi Lenkų dramos teatre Vilniuje. Jo aktorinis debiutas prasidėjo 1944–1945 m., kai tuometiniame Pohuliankos teatre – teatro pastatas Jono Basanavičiaus gatvėje nr. 13, Vilniuje, jis vaidino teatro scenoje, o 1945 m. jam atiteko Fredžio vaidmenuo režieriaus Džordžo Bernardo Šo (George Bernard Shaw) spektaklyje „Pigmalionas“. Tai viena garsiausių ir populiariausių pjesių pasaulyje. Siužeto centre – prasčiokė gatvės prekeivė Eliza Dulitl, kurią du išsimokslinę cinikai aristokratai, profesorius Higinsas ir pulkininkas Pikeringas, susilažinę sumąsto išmokyti aristokratiškos iškalbos ir aukštuomenės manierų. 1948 m. būsimasis aktorius ekstrenu išlaikė aktorystės egzaminus.
Pasibaigus Antrajam pasauliniui karui I. Pšegrodzkis vaidino Olštyno (1945–1946), Torūnės (1945, 1946–1948), Poznanės (1948–1949) teatrų scenose, o 1949 m. persikėlė dirbti į Vroclovą, kur triūsė iki 1999 m. Kaip teigė aktorius, tuo metu atvykęs į Vroclavą, jis pajuto ypatingą teatre tvyrojančią atmosferą,. „Aplink buvo tiek talentingų, kupinų entuziazmo žmonių. O kaip aktoriiai vaidino, – dalijo prisiminimais lentvarietis, viename iš savo interviu. Per visą savo gyvenimą Igoris Pšegrodzkis atliko apie 200 vaidmenų teatro scenoje, nuo nežymių veikėjų iki klasikų sukurtų šedevrų. Jis įkūnijo ir Viljamo Šepkspyro Hamletą, suvaidino Jago vaidmenį „Otele“, o „Dantono byloje“ Robespjero personažas sprendė dilemą – ar tikrai reikėjo giljotinuoti Dantoną, o gal visa ši revoliucija – nieko neverta.
Igorio Pšegrodzkio pasirodymus teatro scenoje vertino garsiausi teatro kritikai, jis tapo per 50 įvairių apdovanojimų ir premijų laureatu. Paskutinis jo vaidmuo teatro scenoje buvo Antono Čechovo spektaklyje „Ivanovas“ – kūrinyje vaizduojamos XIX a. pabaigos rusų dvarininkijos problemos.
Kaip ir dauguma teatro aktorių, taip ko gero ir Igoris Pšedgrozkis norėjo save išbandyti kino industrijoje. Pirmasis jo vaidmuo kine buvo 1949 metais sukurtame filme „Vokiečiai“ (Niemcy). Nuo to laiko jis atliko per 150 vaidmenų įvairiuose filmuose ir televizijos serialuose: „Riba“ (1957, Pętla), „Rankraščiai, surasti Saragosoje“ (1964, Rękopis znaleziony w Saragossie) , „Lėlė (1968, Lalka), „Ilgiausias karas šiuolaikinėje Europoje (1981, Najdłuższa wojna nowoczesnej Europy) ir kt. Vienas žymiausiu serialu, kuriame jis vaidino, buvo „Norma yra svarbiau nei gyvenimas“ (1968, Stawka większa niż życie). Paskutinį – vyskupo vaidmenį Igoris Pšegrodzkis sukūrė Lenkijos populiariame seriale „Klebonija“ (2000–2006, Plebania), pasakojančiame mažo Tulčyno kaimelio gyventojų religines, visuomenines ir gimines problemas, bei filme „Didysis teisingumas (2006), kuriame jam patikėtas irgi dvasininko – arkivyskupo – vadimuo.
Igoriui Pžegrodzkiui teko paraugti ir režisieriaus duonos. Keturis sezonus jis vadovavo Vroclavo teatrui (1981–1985), teko pastatyti operas, operėtes, taip pat yra dėstęs aktorystės studijų programos studentams. Nuo 2000 m. bendradarbiavo su Varšuvos nacionaliniu teatru.
Igorio Pšegrodzkio pasirodymus teatre ir kine vertino garsūs kritikai, jis tapo per 50 apdovanojimų ir premijų laureatu. Galiausiai 2004 m. jis buvo apdovanotas Lenkijos Respublikos ordino Kavalieriaus kryžiumu, o 2006 m. – auksiniu medaliu „Gloria Artis“.
2009 m. liepos 27 d. Igoris Pšedgrodzkis mirė, palaidotas Vroclavo kapinėse. Jo kolegos jį prisimena kaip teatrui atsidavusį žmogų. Ir nors Lentvaris buvo ta maža stotelė jo kūrybiniame gyvenime, bet greičiausiai jis lieka ta vieta, kur aktorius žengė savo pirmuosius žingsnius, ir aplinka, davusį impulsą jo charakteriui, asmenybei, nulėmusiai galbūt ir jo profesinę veiklą.
Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ
Projektą „Lentvario miesto kultūros paveldo sankirtos ir perspektyva“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
