Kalba negali būti geopolitinių mainų objektu

^[1]

Dr. Laurynas KASČIŪNAS, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcija

Esu su ju­mis su as­men­var­džių ra­šy­bos pro­jek­tu, ku­ris re­mia­si pa­tik­rin­ta lat­viš­ka pa­tir­ti­mi. Pri­min­siu, jog Lat­vi­jo­je lei­džia­ma už­si­ra­šy­ti sa­vo var­dą ir pa­var­dę lo­ty­niš­kais raš­me­ni­mis ki­tų įra­šų pus­la­py­je. Ši­tas va­rian­tas yra pa­tik­rin­tas įvai­rių tarp­tau­ti­nių ins­ti­tu­ci­jų, ati­tin­ka vi­sus svar­biau­sius tarp­tau­ti­nius stan­dar­tus, bet svar­biau­sia, mū­sų lie­tu­viš­ka­me kon­teks­te jis sau­go­tų mū­sų vals­ty­bi­nės lie­tu­vių kal­bos kon­sti­tu­ci­nį sta­tu­są. Tai­gi, tam tik­ra pras­me tai yra žings­nis ir ga­li­my­bė su­stip­rin­ti sa­vo as­me­ni­nę iden­ti­fi­ka­ci­ją, kul­tū­ri­nę iden­ti­fi­ka­ci­ją, kar­tu aiš­kiai iš­lai­kant vals­ty­bi­nės kal­bos sta­tu­są.

Aš gal­būt ma­žiau kal­bė­siu apie tuos tech­ni­nius da­ly­kus, ku­riuos jūs ge­rai su­pran­ta­te. Ma­no pa­siū­ly­mo es­mė yra la­bai kon­kre­ti ir aiš­ki: lie­tu­viš­kais raš­me­ni­mis ra­šo­ma pir­ma­me pus­la­py­je, ori­gi­na­lia­me pus­la­py­je ir ki­tų įra­šų pus­la­py­je bū­tų ga­li­ma įra­šy­ti pa­var­dę lo­ty­niš­kais raš­me­ni­mis. Bet no­riu pa­lies­ti tuos as­pek­tus, ku­rie yra gal­būt dar svar­bes­ni, nes tai yra dis­ku­si­ja ne tik dėl as­men­var­džių, tai yra dis­ku­si­ja ir ge­o­po­li­ti­nė, tai yra dis­ku­si­ja ir gal­būt net­gi dėl Lie­tu­vos to­les­nės vi­zi­jos.

G. Kir­ki­las mi­nė­jo drau­gys­tės su Len­ki­ja su­tar­tį, mi­nė­jo, kad ne­va Len­ki­ja gal­vo­ja, kad mes jos ne­vyk­do­me. Iš kar­to aiš­kiai pa­sa­ky­siu, kad mes ją vyk­do­me ir vyk­do­me la­bai ge­rai. To­je su­tar­ty­je įra­šy­ta žo­dis, kad as­men­var­džiai ra­šo­mi pa­gal skam­be­sį. O tai yra tai, ką mes vi­są lai­ką iki šiol ir da­rė­me.

Ki­tas da­ly­kas, ku­rį rei­kia pa­mi­nė­ti, kad kal­ba ne­ga­li bū­ti ge­o­po­li­ti­nių mai­nų ob­jek­tu. Tai yra la­bai svar­bi nuo­sta­ta, ku­ria tu­ri va­do­vau­tis tik­ri vals­ty­bi­nin­kai. Kai mes kal­ba­me apie san­ty­kius su Len­ki­ja, ga­lų ga­le pa­aiš­kė­jo, kad mo­te­rys bu­vo tik mo­ty­vas pri­ei­ti prie pro­ble­mos, vi­sa es­mė vis tiek yra dvi­ša­liai san­ty­kiai su Len­ki­ja ir mąs­ty­mas, kad duo­ki­me ką nors ir at­ver­si­me ne­va nau­ją pus­la­pį.

Tos klai­dos vis kar­to­ja­si ir kar­to­ja­si, nes tie pus­la­piai vis ne­at­si­ver­čia. Ir štai ko­dėl. Jei­gu mes no­ri­me bū­ti tik­ri Len­ki­jos stra­te­gi­niai part­ne­riai, pa­lai­ky­ki­me juos svar­biau­siais stra­te­gi­niais klau­si­mais. Štai mus, vi­du­rio eu­ro­pie­čius, spaus dėl mig­ra­ci­jos, dėl pa­bė­gė­lių kvo­tų, kad len­kai ar ki­tos Vi­du­rio Eu­ro­pos ša­lys pri­im­tų tas kvo­tas. O ta­da ir iš­reikš­ki­me so­li­da­ru­mą su Len­ki­ja, ta­da bus tik­ras po­li­ti­nis pa­lai­ky­mas, ta­da ir iš­ryš­kės po­li­ti­nė stra­te­gi­nė part­ne­rys­tė. Ne­su gir­dė­jęs nė kar­to is­to­ri­jo­je, kad stra­te­gi­nė part­ne­rys­tė pri­klau­sy­tų nuo to, kaip ra­šo­mi as­men­var­džiai, jei­gu nuo to pri­klau­so, tai nė­ra stra­te­gi­nė part­ne­rys­tė.

Pri­si­min­ki­me ir pa­gal­vo­ki­me apie mū­sų kai­my­nus lat­vius. Jie gi nuo­la­ti­nio in­for­ma­ci­nio ka­ro aki­vaiz­do­je. Kai tik es­tai li­be­ra­li­za­vo sa­vo ga­li­my­bes – lei­di­mą bal­suo­ti ne pi­lie­čiams – iš kar­to Ru­si­ja smū­gia­vo lat­viams ir ban­dė pa­sa­ky­ti, kad da­ry­tų tą pa­tį. Kai tik mes pri­im­si­me tą li­be­ra­lų­jį as­men­var­džių ra­šy­bos va­rian­tą, iš kar­to po to Lat­vi­ja su­si­lauks smū­gių iš Ru­si­jos pu­sės, kad tą pa­tį pa­da­ry­tų ir sa­vo tei­sė­kū­ro­je.

Kal­bant apie tai, ar už­teks as­men­var­džių, ar ne­už­teks as­men­var­džių, aš jums vie­ną aiš­kų pa­vyz­dį pa­sa­ky­siu: Veng­ri­jos tau­ti­nei ben­dri­jai at­sto­vau­jan­ti po­li­ti­nė jė­ga Ru­mu­ni­jo­je rei­ka­la­vo as­men­var­džių, juos ga­vo. Tu­ri vie­to­var­džius, tu­ri gat­vių pa­va­di­ni­mus. Ži­no­te ko jie šian­dien rei­ka­lau­ja? Jie šian­dien rei­ka­lau­ja ant­ros vals­ty­bi­nės kal­bos. Ir tu­rė­ki­me tą gal­vo­je, pra­dė­da­mi vi­są šį žai­di­mą.

Ir pa­bai­gai aš pa­sa­ky­siu, A. Ažu­ba­lio, ku­ris tu­rė­jo bū­ti čia, vie­to­je ma­nęs, straips­ny­je ci­tuo­to pro­fe­so­riaus kal­bi­nin­ko D. Kris­ta­lo žo­džius, pa­ci­tuo­siu: „Ka­da nors, kai mes vi­si bū­si­me tik is­to­ri­ja, bus aiš­ku, kad ko­va už mū­sų ma­žų kul­tū­rų ir kal­bų iš­sau­go­ji­mą bu­vo ko­va už pa­čių bran­giau­sių da­ly­kų, da­ran­čių mus žmo­nė­mis, iš­sau­go­ji­mą.“ Tai bal­suo­da­mi pa­gal­vo­ki­me apie tai. To­dėl ra­gi­nu pri­tar­ti ir ši­tam al­ter­na­ty­viam va­rian­tui. Ačiū už dė­me­sį.

Šaltinis – Lietuvos Respublikos Seimas, 2017-05-09.