Trilogija apie Tiškevičių giminę: Tiškevičiai, kilę iš Lentvario

tyszkiewiczowie_rodem_z_landwarowa_IMAGE1_313126_3Knygos viršelis

Tiškevičių giminė

 

Tiškevičiai – rusėnų kilmės LDK didikų giminė, iškilusi XVI a. antroje pusėje. Giminė atsirado XV a. pabaigoje iš Kijevo bajorų vadovo Kaleniko Miškovičiaus (istoriniuose šaltiniuose minimas 1437 m.) sūnaus Tiškos (rus. Тышко), kurio 5 sūnūs prie vardų pridėjo tėvavardį Тышкович (Tyškovič), kuris ir tapo giminės pavarde, kurią lenkų kalbos pradėta rašyti Tyszkiewicz. Pirmieji Tiškevičių giminės atstovai buvo stačiatikiai, tačiau po Bresto bažnytinės unijos (1597) jie tapo unitais, o XVII amžiuje dauguma jų priėmė katalikų tikėjimą. Kitas svarbus Tiškevičių giminės aspektas yra 1519-eji, kai jie gauna grafų titulą ir vartoja herbą Lelivą. Jis yra vaizduojamas skydo formos, viduryje – jaunas mėnulis ir šešiakampė žvaigždė, virš skydo – liepsnos liežuviai, o virš jų – kitas mėnulis.

Tiškevičių giminė susidėjo iš dviejų šakų – Skumino ir jau minėto Kaleniko.  Skumino šakos pradininkas Skuminas Tiškevičius (lenk. Skumin Tyszkiewicz, 1510–1566) – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas, valstybės ir karinis veikėjas. Jo tėvas buvo Levas Tiškevičius. 1534 m. Skuminas vedė Mariną Meleško ir susilaukė dviejų sūnų ir dukters. Deja, Skumino šaka išnyko 1808 m. birželio 28 d. mirus paskutiniajam jos vyriškosios linijos atstovui Liudvikui Skuminui. Tuo tarpu minėto Kaleniko šakos perėmė Čartoriskių valdytą Lahoiską (1524). Šią pilį iš Čartoriskyčių nusipirko Vasilijus Tiškevičius, kuris tapo Lahoisko Tiškevičių giminės pradininku. Įsigydami vis naujų valdų, XVIII–XIX a. Lohojsko šakos Tiškevičiai įsitvirtino visoje Lietuvoje ir išgarsėjo kaip turtingiausi žemvaldžiai. XXI amžiuje jie valdė Biržus, Palangą, Kretingą, Raudondvarį, Žiežmarius, Vokę, Užutrakį, Lentvarį ir nemažai kitų dvarų, turėjo rūmus ir fabrikus Vilniuje, Užutrakyje ir Biržuose, kūrė naujas ordinacijas. Didžiausią politinę galią giminė įgavo XVII a., turtinę – XIX a., kai tapo turtingiausiais Lietuvos žemvaldžiais.

Iš Tiškevičių giminės atstovų 9 buvo vaivados, 2 vyskupai, 3 lauko etmonai, 3 kaštelionai, 3 iždininkai, 4 didieji maršalkos.

Tiškevičių gyvenimas iš knygos puslapių

Liliana Narkovič gimė Vilniuje, kur studijavo filologiją Vilniaus edukologijos universitete, o Lenkijoje apgynė daktaro disertaciją, parašiusi monografiją apie istoriką, publicistą, Adomo Mickevičiaus muziejaus Vilniuje įkūrėją Janą Konradą Obstą. Istorija mokslininkė pradėjo domėtis jau nuo vaikystės. Šis pomėgis turėjo įtakos, kad autorė savo sąskaitoje turi beveik dvi dešimtis išleistų knygų, viena iš jų „Tyszkiewiczowie rodem z Landwarowa“  (Tiškevičiai, kilę iš Lentvario). Ši knyga yra trilogijos, skirtos lietuviškai Tiškevičių atšakai, dalis. 2007 m. pasirodė autorės knyga „Tiškevičių ordinacija Užutrakyje“ (Ordynacja Tyszkiewiczowska na Zatroczu, o 2010 m. – „Vokės Tiškevičiai“ (Tyszkiewiczowie z Waki), jas abi išleido Varšuvoje įsikūrusi leidykla „DiG“. Galiausiai 2013 m. Lenkijos spaustuvėje „Neriton“ pasaulį išvydo trečioji knyga, kurią parėmė Lenkijos žemės savininkų draugija. Solidi knygos apimtis (342 p.) leido autorei meno ir dvarų kultūros istorikei pateikti plačią, Lentvario istorijos ir Tiškevičių giminės gyvenimo panoramą.

detiKnygos autorė Liliana Narkovič. Juozo Vercinkevičiaus nuotr.

Autorė nagrinėja ir aprašo ne vien tik dvaro sodybos ar parkų kūrimo aspektus, pateikiama gerokai platesnė konkrečių dvarų kultūrinio ir socialinio gyvenimo analizė, šeimos gyvensenos panorama. Kliaujamasi šeimos archyvų ir susitikimų su palikuonimis medžiaga ir ikonografija.

Knygos „Tyszkiewiczowie rodem z Landwarowa“ medžiaga pateikiama chronologiškai, pradedant pasakojimą nuo Juozapo ir Vasilijaus Tiškevičių – tėvo ir sūnaus, kurių rankose  atsidūrė gyvenvietė 1850 metais ir priklausė iki 1939 m., t. y. iki Antrojo pasaulinio karo pradžios. Knygoje pristatomi garsios giminės atstovų nuopelnai įtakoję Lentvario miesto plėtrą. Juk Tiškevičiai pastatė anglų neogotikos stiliaus rūmus, pasodino didelį parką, įrengtą pagal žinomo prancūzų kraštovaizdžio architekto Eduardo Andrė projektą. 1891 m. dvarą paveldėjęs Vladislovas Tiškevičius rekonstravo rūmus, vėliau jie įgavo dabartinę angliškos gotikos išvaizdą. Paskutiniu dvaro savininku 1936 m. tapo grafas Steponas Eugenijus Marija Tiškevičius, kuris dvarą valdė iki 1939 m. Karas išblaškė giminę po visą pasaulį: Brazilija, Italija, Ukraina, Lenkija, Švedija, Didžioji Britanija ir t. t. Liliana Narkovič palaiko ryšius su grafų Tiškevičių giminaičiais, todėl knygoje atskleidė jų išgyvenimus ir likimus.

Lentvario dvaras / rūmai – tai ne tik pastatas, kur gyveno Tiškevičiai, bet tai – visa jo aplinka su tam tikromis taisyklėmis, ritualais, jame gyvenančiais ir besilankančiais asmenimis. Būtent šia prasme šioje knygoje rūmai yra suvokiami. Knygos autorė, nagrinėdama Tiškevičių gyvenimą,  pristato giminės šeimos narių pomėgius, jų laisvalaikį, ypač pabrėždama Tiškevičių aistrą žirgams. Besidomintiems žaislų istorija, galėtų pasiskaityti, kaip laisvalaikį leido mažosios Tiškevičių atžalos.

Leidinyje atsiskleidžia didikų maisto racionas ir etiketas prie stalo. Liliana Narkovič teigia, kad Tiškevičiai buvo dosnūs ir taurūs žmonės. Vargšai, užklydę į jų namus, neišeidavo alkani ­– juos pavalgydindavo. Knygoje detaliai aprašyta grafų buitis, dvarų architektūra, parkų apsodinimas ir jų priežiūra – kas nežino garsiojo Lentvario Tiškevičių parko, už kurio grožį reikia dėkoti kraštovaizdžio architektui Eduardui Andrė. Didikai gyveno apsupti tarnų, knygoje atskleidžiamas ir jų santykis su šeimininkais.

Knyga yra gausiai iliustruota senovinėmis  parko, rūmų, ūkinių pastatų vaizdais, taip pat joje yra aprašyti senųjų Lentvario gyventojų prisiminimai. Labai vertinga medžiaga yra leidinio pabaigoje pateikiamas Tiškevičių giminės genealoginis medis – pradedant pirmuoju Lentvario savininku Juzefu Tiškevičiumi. Dauguma faktų surinkta iš dar gyvenančių grafų palikuonių ir paprastų žmonių atsiminimų, nors jie gyvena įvairiose užsienio šalyse. Sunkiau buvo surasti jiems tarnavusius ar juos pažinojusius to meto liudininkus.

Didžioji dalis medžiagos šiam leidiniui buvo renkama Varšuvos Karališkosios pilies archyve, mažesnė dalis surinkta Lietuvos centriniame valstybės ir Lietuvos valstybė istorijos archyvuose Vilniuje bei iš privačių Tiškevičių šeimos palikuonių rinkinių. Taip pat panaudota plati bibliografija. Gausi publikuotų ir bepublikuotų šaltinių ir bibliografijos bazė suteikia šiam leidiniui išliekamąją vertę Lietuvos istorijai, kultūrai. Ši knyga ypač reikšminga Lentvariui – didžiausiam Trakų rajono miestui, kuris kaip istorijos, kultūros objektas yra dar mažai tyrinėtas. Kai kurioje lenkiškoje  literatūroje, kaip rašo dr. Liliana Narkovič, galima rasti pėdsakų apie Lentvarį, tačiau vientisas darbas, skirtas Lentvariui, atsirado tik Valentinos Banusevič dėka, kuri 2003 m. parašė knygą „Лентварис“ (Lentvaris)[i].  Tikėtina, kad surinkus istorinius faktus apie Užutrakio ir Trakų Vokės Tiškevičius šis faktas paskatino autorę pradėti domėtis Lentvario Tiškevičių giminės gyvenimu. Juk visuomenei rūpi ir ji aktyviais domisi išlikusiu Lentvario Tiškevičių dvaru ir jo likimu[ii].

Vienintelis trūkumas, dėl ko būtų galima papriekaištauti autorei, yra tai, kad skaitytojui nepateikiama vietovardžių ir asmenvardžių rodyklė, kuri palengvintų vienokios ar kitos informacijos paiešką leidinyje, tačiau tai nemažina jo vertės. Žinant tą faktą, kad pagal dr. Lilianos Narkovič knygą „Tiškevičių ordinacija Užutrakyje“ buvo atkurtas Užutrakio dvaras, tikėtina, kad gal ir verslininkas Ugnius Kiguolis rekonstruodamas Lentvario rūmus ir parką galėtų pasiremti autorės knyga. Tiesa, jam koją galėtų pakišti knygos kalba – lenkų. Belieka apgailestauti, kad tokie leidiniai, kaip Lilinos Narkovi, ar ir minėtos Valentinos Banuševič, paliečiantys mūsų rajono istoriją, rašomos ne valstybine kalba – lenkų ir rusų kalbomis. Tai sumažina jų prieinamumą tiek patiems lentvariečiams, tiek Trakų  rajono ir visos Lietuvos gyventojams.

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ, Trakai

_____________________________________

[i] Vėliau autorė išleido dar tris knygas, skirtas Lentvario miesto istorijai. 2005 m. pasirodė knyga „ Лентварис. Новый взгляд на прошлое и современность“ (Lentvaris. Naujas požiūris į praeitį ir dabartį), 2015 m. –  „Лентварис на перекрёстках истории (Lentvaris istorijos kryžkelėje), 2016 m. – „Страницы памяти листая: Лентварис в воспоминаниях“ (Lentvaris atsiminimuose).

[ii] 2007 m. Lentvario dvarą įsigijo verslininkas Laimutis Pinkevičius, kuris tais pačiais metais bankrutavo. Lentvario dvaras 2007 m. buvo įkeistas, o 2012 m. – areštuotas. 2016 m. iš varžytinių dvarą įsigijo verslininkas Ugnius Kiguolis.

PrintProjektą „Lentvario miesto kultūros paveldo sankirtos ir perspektyva“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.