Šiąnakt – Valpurgijos naktis

Naktis iš balandžio 30-osios į gegužės 1-ąją – ypatinga. Tuomet minima Valpurgijos naktis – tradicinė pagoniška pavasario šventė, kuria nuo žilos senovės didžiojoje vidurio ir šiaurės Europos dalyje būdavo pažymimas žydinčio pavasario atėjimas. Šventė siejama su vaisingumu, per ją galima pritraukti turtus. Nuo seno tai buvo galių įgijimo ir norų išsipildymo laikas, palankus atlikti visus įmanomus apsivalymus ir apeigas. Laikoma, kad šią naktį susapnuoti sapnai – pranašiški. Tikima, kad pirmąją gegužės naktį augalai įgyja stebuklingų galių, o uždanga tarp gyvųjų ir mirusiųjų karalysčių suplonėja. Skandinavams ir vidurio Europos gyventojams ši naktis reikšdavo vasaros laikotarpio – „didžiosios saulės“, – pradžią. Viduramžiais Vokietijoje ir Skandinavijoje manyta, kad Valpurgijos naktį puotauja raganos. Jos sėdasi ant šluotų ir suskrenda į kalnų viršūnes, kur vyksta laukinės orgijos, vaišės, šokiai ir santykiavimai su demonais. Būtent todėl Valpurgijos naktį buvo stengiamasi išvaryti raganas. Kaimų gyventojai vaikščiojo aplink namus su uždegtais fakelais, laužuose degino raganų iškamšas. O mūsų protėviai šią naktį prašydavo dievų malonės, ypač – gero derliaus ir sveikų palikuonių. Musulmonams pirmoji gegužės naktis taip pat ypatinga – egzistuoja paprotys tekant saulei sugalvoti šviesų norą, kreipiantis į aukščiausias jėgas.