[1]
1990-aisiais, kai skelbėm atkuriamą Lietuvos valstybę, pasirodė tarsi kukli knyga apie buvusią ir būsimą Žemaitijos valstybę primenamu lotynišku vardu „Samogitia“. Atgimimas jau buvo grąžinęs mums A. Šapokos „Lietuvos istoriją“, Lietuvos Respublikos laikų monografijas apie tolimus laikus bei valdovus, o giedodami V. Kudirkos „Tautinę giesmę“, dar sykį tampančią prisikeliančios valstybės himnu, pasikartodavom pamoką, jog Lietuva – tai tėvynė mūsų, kurios praeities didvyriški žygiai žūt būt išlikti yra ir bus mūsų, tėvynės sūnų, stiprybės šaltinis. Ir Žalgiris, ir knygnešių gadynė, ir partizanų kovos už laisvę.
Todėl knygelė, žadanti suverenios Žemaitijos atgimimą 2243 metais, atrodė kaip fantastinė literatūra, lietuviškai išverstas kažkokio keistuolio gal žemaičių kilmės užsieniečio hobis laisvalaikiu atrasti dar vieną nežinomą Europoje istorinę valstybę. Įvykiai Rytų Lietuvoje tada buvo reali atkuriamos Lietuvos skaldymo ir žlugdymo grėsmė. J. Burokevičius Rygoje skelbėsi „atskyręs Šalčininkus nuo Lietuvos“ ir reikalavo Pribaltijsko okrugo kariuomenės įsikišimo. Todėl įdomybių „Žemaitijos“ pristatymas 1990 metais anoniminėje įžangoje, liaupsinančioje didį istorijos mokslo atradimą, atrodė veikiau kaip reklama, komercinio projekto požymis.
Metai bėgo, ir pasirodė, kad tai politinis projektas. Kad nepasimirštų, po kelerių metų knygą ištisai spausdino „Valstiečių laikraštis“, o 2007-aisiais pasirodė ir antrasis dailesnis leidimas: „Žemaitija. Nežinoma istorijoje“. Autorius – Š. L. Turo Pišelis (Charles L. Thourot Pichel).
Gimtojo žemaičių krašto mylėtojų būrelis, jau keleri metai platinęs „žemaičio pasą“, tada ėmė pageidauti tautinės mažumos teisių, pirmiausiai, kalbos srity, savivaldos jėga pakeitė miesto pavadinimą iš Telšių į „Telšę“ ir ėmėsi iniciatyvos, Lietuvos lenkų pavyzdžiu, steigti žemaičių partiją.
Už sienos Latvijoje jau buvo apsireiškusi rusiško kapitalo organizacija „Livonija“ neva su istorinėmis šaknimis, vieną naujų šaknų pamėginusi įleisti ir Klaipėdoje. (Nukirsta gal ir V. Pociūno pastangomis). Estijoje prie sienos su Rusija tūlas fundamentalistinių pažiūrų valstietis neseniai paskelbė savo privačią žemę „Estijos sovietų socialistine respublika“ ir susilaukė Leningrado srities komunistų entuziastingos paramos. Kol kas – politinės moralinės. Latvijos rytuose įregistruota latgalių partija (vadovas laikraštėlio leidėjas G. Nemcovas), spręsianti „Daugpilio ir Latgalijos problemas“. (Pasai?) Beje, trumpai prezidentavęs R. Paksas buvo jau užsimojęs dalinti Lietuvą į keturis etninius regionus. Ši operacija sutelktų išskirtinį meilingą žemaičių ir aukštaičių dėmesį vienoms bei kitoms paribio parapijoms, perspektyvinį sienų brėžimą apsiginklavus kuolais.
Toks trumpas apsidairymas teprimena, kad pribaltikoj nebuvo ir nebus nuobodu. Paskui nekaltą, linksmą žemaičio pasą jau eina „lenko korta“, turėtų pagausėti, Abchazijos pavyzdžiu, rusiškų pasų. Ką tik Lietuvoje viešėjęs istorikas A. Filiuškinas iš Sankt Peterburgo užsiminė, kad galime susilaukti reikalavimų liautis persekioti būtent Rusijos piliečius, net „sąskaitos“ už jų engimą („Respublika“, 2008-09-20). Kiti didžiosios kaimynės istorikai bei etnografai rodo išskirtinį meilingą dėmesį žemaičiams. Vienas kitas žemaitis jau skelbiasi esąs ne lietuvis.
Juos buvo pamėgęs ir toli už vandenyno gyvenęs Š. Pišelis. Taip grįžtam į jo knygą.
Čia randame širdims malonių teiginių apie senobinę žemaičių karalių „Saulės namų“ dinastiją (sosto paveldėtojas tremtyje inkognito tebelaukiąs savos valandos), apie žemaičių armijų karines pergales, pavyzdžiui, daugybę kartų prieš mongolus, pasigrobiant nepaprastus lobius (tai dėl jų kryžiuočiai, norėdami atimti sau, puldinėję Žemaitiją), apie žemaičiams priklausantį artilerijos išradimą ir panašių dalykų. Visos Vakarų Europos gyventojai 1415 m. skubėję į Vieną, kad pamatytų tuos ypatingus žmones – žemaičius. Šie patyrę ir didelių skriaudų iš Gediminaičių bei jėzuitų pusės, nes ir vieni, ir kiti pasistengę išnaikinti visus archyvinius dokumentinius istorinės žemaičių šlovės paliudijimus. Nelemtoji katalikybė, anot įžanginės santraukos, “nusmukdė Žemaitijos karinę galią ir galutinai primetė jai priklausomybę bei neviltį”. Ir vis dėlto daugybė unikalių žinių Š.Pišelio teikiama ne iš piršto laužiant, bet kaip “dokumentais patvirtinti faktai” (dokumentų nenurodant). Iš tokių senovės faktų būtų pažymėtina žemaičių karaliaus Ringaudo pergalė prieš Čingischano sūnų Jochį tolimose Rusijos stepėse, parsigabenant kaip trofėjų “garsųjį Aukso kardą”, kurį žemaičių karališkieji Saulės namai po to perdavinėję Ringaudo palikuonims ligi pat 1894 metų! Deja, dar prieš tai, 1815 m. miškų glūdumoj mirė didysis Žemaitijos pagonių karalius Numis Tikrasis, palikęs teises į sostą provaikaičiui kunigaikščiui Romualdui Blažiui. Studijuodamas Prancūzijoje, šis buvo pasirengęs “priimti paveldėtą Žemaitijos valdžią”. Ir taip toliau. Jei nebūčiau aukštaičio ir sūduvio hibridas, beskaitant tokią istoriją gal ir man apsisuktų galva, ne vien E.Skarbaliui. Tačiau dar pažvelkim į artimesnius laikus.
Baigiantis Pirmajam pasauliniam karui Žemaitijai, anot Pišelio, „blykstelėjo vilties kibirkštėlė“, kurią užpūtė Lietuvos politikai, įtikinę Santarvės valstybes priimti lietuvišką tautos koncepciją. Istorine 1920 m. Steigiamojo Seimo rezoliucija „Lietuva absorbavo ir uzurpavo Žemaitijos valdžią“. (Nė žodžio apie Žemaitiją joje nėra). Kai lenkai veržėsi gilyn į Lietuvą, žemaičių didysis kunigaikštis Karolis III, draugavęs su Pilsudskiu, susitarė, kad „Pilsudskis neleis savo daliniams peržengti Žemaitijos sienos“. Vis dėlto „bejėgę Žemaitiją ir administraciniu, ir ekonominiu aspektu prarijo Lietuvos Respublika“; negana to, „visa informacija apie Žemaitijos autonomiją buvo sąmoningai naikinama“. Išties nežinoma istorija, jei tai būtų istorija.
1932 m. išlikę Žemaitijos vyresnieji susitiko (rašo Pišelis) su savo nauju teisėtu didžiuoju kunigaikščiu Amerikoje ir pasiūlė Lietuvos vyriausybei „pusę Žemaitijos turtų, jei Žemaitijai bus suteikta autonomija“. Antanas Smetona atmetęs šį siūlymą su kandžiais komentarais, o „nusivylę ir įpykę Žemaitijos vyresnieji pažadėjo atkeršyti Lietuvos prezidentui ir jo kabineto pareigūnams“. Veizėk, panašiai ir atsitikę. Pabėgęs į JAV prezidentas Smetona žuvo gaisre „įtartinomis aplinkybėmis“, o „jo ankstesnio kabineto nariai irgi mirė vienas po kito neaiškiomis aplinkybėmis“. Apie šias, taigi tremtis ir egzekucijas, reiktų klausti kerštingųjų žemaičių. Liudininkų neradę, neįtikėję 1975 m. reklamai mažutėliams neva „šioje knygoje pateikiami dokumentiški faktai, patvirtinti seniausių pasaulio autoritetų“, verčiau padėkime Pišelio veikalą į jam tinkamą vietą greta „Durnių laivo“ ir įsipilkime šviesaus Gubernijos alaus.
Dar apie autorių. Tai turėjo būti neeilinis avantiūristas. Veiklos niša – pasiskaidę, adresus laikinai pametę senieji riterių ordinai. Kryžiaus karus menąs Maltos riterių ordinas, nusilpęs ir krinkąs, 18 a. pabaigoje pasirinko didžiuoju magistru ir mecenatu Rusijos carą Pavlą I. (Nužudytas 1801 m.) Ordino Didžioji Rusijos priorija leido stačiatikiams didikams tapti riteriais, o 1810 m. ir formaliai atsiskyrė nuo katalikiško Maltos ordino. Paveldėtojai po revoliucijų susimetė Paryžiuje. Kūrėsi visokių atšakų ir apsišaukusių organizacijų, kaip antai Škotų Amerikiečių Šv. Jono ordinas, baigęs gyvenimą New Yorke 1909 m., arba masoniški „Maltos riteriai“ Niu Džersyje nuo 1911 m. Jų archyvas po daugelio metų atsidūrė Š. Pišelio rankose, kuris paskelbė sufalsifikuotą, paties prikurtų mitų ordino istoriją ir savo kaip didžiojo magistro vadovaujamą tariamai istorinio tęstinumo organizaciją „Suverenaus Jeruzalės Švento Jono Maltos riterių ordino Amerikos Didžiąją prioriją“… Ji turėjo būti kildinama iš Rusijos Didžiosios priorijos… Tiek ir prancūzų kilmės amerikiečio Š. Pišelio ryšių su Žemaitija. Per rusus ir kažkieno pasiūlytą temą. Mitų kūrimas lydi ir jo „Žemaitijos“ reklamą viršelyje. Autorius save pristato kaip 50 metų dirbantį genealogijų tyrinėtoją, 1957 m. Sorbonos apdovanotą „Prancūzijos Respublikos didžiuoju kariniu visuotino gėrio tarptautiniu ordinu“. Kiek pasitikrinus aiškėja, kad Sorbona neteikia jokių ordinų, o karinius pradėjęs įvesdinėti tik Š. de Golis nuo 1963 m. Kažkodėl panašu į dar vieną žinomą titulą: „turkų pavaldinio sūnus“, gal ir į Rusijos kunigaikščius Labanore. Tarptautiniai šaltiniai apibūdina Š. Pišelį kaip sukčių ir suklastotų titulų pardavinėtoją. Buržuazijai miela prekė.
Visa tai neturėtų būti painiojama su tikruoju Maltos riterių ordinu (nė su Maltos sala), kuris veikia kaip svarbi tarptautinė labdaros organizacija ir valstybė be teritorijos, turi diplomatinius santykius ir su Lietuvos Respublika.
Vaikystėje skaičiau smagią knygą: „Daktaro Dolitlio plaukiojanti sala“. Tačiau dabar prieš mus – ne „daktaro Pišelio plaukiojanti sala“, kur žaismingai vyksta autoriaus sugalvoti dalykai, o konkreti Žemaitija. Žemė su praeitimi ir dabartimi, įdomi įvairiais atžvilgiais, graži ir daug kam labai brangi. Skambi, spalvinga, saugotina tarmė, savitas folkloras. Apmatas visokiausiam kūrybiškam audimėliui, tad ir literatūriniam. Antai „Nameikio žiedas“ – latviai turi romaną apie savo istorinį karalių. Romanų apie istorinius asmenis gausu, kaip ir filmų. Aleksandras, Cezaris, Leonardo, Kromvelis, Napoleonas, Paksas… Bet čia – apie kraštą. Žmogus parašė fantastinę Žemaitijos biografiją, pasirinkęs neva mokslinio tyrinėjimo žanrą. Skaitytojams didesnė intriga. „Ko vertas istorijos mokytojas, profesorius, politinis istorikas, karo specialistas, žurnalistas ar rašytojas, jei jis nėra skaitęs „Žemaitijos“? – taip įžūliai reklamavo gaminį „Maltos kryžiaus leidykla“ kadaise Pensilvanijoje. Pakartojo „Samogitia Media“ 2007-aisiais Klaipėdoje. Ir vis dėlto – kodėl? Kas anuomet paskatino? Juk pats Pišelis ne rašytojas…
Knyga pasirodė angliškai 1975 metais, nežymiai konstatuodama, kad “dabartinių rusų” valdžia žemaičiams geresnė; bet iki lietuvių-žemaičių Kovo 11-osios dar buvo penkiolika metų. Kas turėjo numatyti, kad šen ten Pišelio pabarstytos neva žinios apie lietuvių darytas žemaičiams skriaudas arba apibendrinimas „šiuo metu žemaičiai išdidžiai siekia suvereniteto“ (1975!) bus ateičiai naudingas fermentas? Kas? Nebent tie patys „tarnavę Lietuvai“, kurie kaip tik tada nurodė kurstyti tarptautinį žydų – lietuvių konfliktą (duomenys Ypatingajame archyve). Prieš tokias įžvalgas ir tolimus perspektyvinius planavimus gali kepurę nusiimti. Tačiau klaida būtų nusiimti protą.
Prof. Vytautas LANDSBERGIS
Atgimimas