Smalsumas ir noras pažinti – tai viskas, ko reikia, kad mėgstama veikla įtrauktų. Tekstilininkė, menotyrininkė dr. Miglė Lebednykaitė aplankė nemažai šalių, varstė daugelio muziejų duris ir iki šiol tyrinėja vertingas prijuosčių kolekcijas. „Didžiausią Sūduvos krašto prijuosčių kolekciją savo laiku buvo sukaupęs prezidentas Kazys Grinius ir jo žmona Joana Pavalkytė-Griniuvienė. Būtent jų surinktos prijuostės sudarė didžiąją dalį eksponatų 1927 m. Kaune surengtoje prijuosčių parodoje“, – sako M. Lebednykaitė, trečiadienį Lietuvos nacionaliniame muziejuje skaitysianti paskaitą apie šventadienines prijuostes ir apžadų prijuostėles.
Anot M. Lebednykaitės, visuomenės susidomėjimas lietuvių liaudies meno paveldu pradėjo augti dar tuomet, kai Lietuva buvo Rusijos imperijos sudėtyje – XIX a. antroje pusėje. To meto šviesuomenė tyrinėjo etnografinius dirbinius, kaupė ir sudarinėjo rinkinius, rengė įvairias parodas. Lietuvoje iki Pirmojo pasaulinio karo tradicinių kaimo meistrų dirbinių rinkimu, parodų organizavimu daugiausia rūpinosi 1907 m. įsteigtos visuomeninės organizacijos – Lietuvių mokslo draugija ir Lietuvių dailės draugija. Menotyrininkė pasakoja, kad didžiulis inteligentijos susidomėjimas prijuostėmis pavertė jas meno objektais, kurie buvo prilyginami profesionaliajai dailei. Šviesuomenė lankydavosi parodose Vilniuje, Kaune, Sankt Peterburge ir ten įsigydavo liaudiškų audinių eksponatų, kuriais papildydavo savo kolekcijas. Pradėtų kaupti kolekcijų likimai įvairūs: vieni rinkiniai buvo išblaškyti politinių suiručių metais, kiti keliavo per muziejus.
„Paskaitos metu pristatysiu ir Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose esančią prijuosčių kolekciją, kurią muziejus perėmė iš Lietuvių mokslo draugijos. Minėtame rinkinyje yra prijuosčių, kurios buvo eksponuojamos 1900 m. pasaulinėje parodoje Paryžiuje, Trokadero etnografijos muziejuje. Pavyzdžiui, suvalkietiška prijuostė, puošta lelijų žiedais. Jos stilizuotas augalinis raštas iškaišytas kaišymo technika, o tai yra pati sunkiausia iš visų Lietuvos etnografiniuose regionuose naudojamų technikų“, – pasakoja menotyrininkė.
M. Lebednykaitės teigimu, tautiniu paveldu ir jo sklaida ypač pradėta rūpintis tarpukario Lietuvoje. Tuomet kultūros ir visuomenės veikėjai jau buvo sukaupę nemenkas asmenines liaudies meno kolekcijas: „1927 m. Kaune buvo surengta lietuviškų prijuosčių paroda. Ją vertinčiau kaip vieną reikšmingiausių prijuosčių parodų tarpukaryje. Prijuosčių parodos sėkmė prisidėjo ir prie tarptautinės Lietuvos reprezentacijos.“
Antroje vakaro dalyje M. Lebednykaitė supažindins su XIX a. pabaigoje – XX a. pietryčių Lietuvoje paplitusia tradicija ant sakralinių paminklų (kryžių) rišti apžadų prijuostėles. Ši liaudiškojo pamaldumo praktika iki šių dienų yra išlikusi pietryčių Dzūkijoje, Varėnos rajono kaimuose (Akmens, Marcinkonių, Zervynų, Žiūrų ir kt.).
Apžadų prijuostėlių tyrimai menotyrininkę nuvedė ne tik į kaimyninę Baltarusiją, bet ir į tolimąją Japoniją, kurioje net ir šiandien apžadų prijuostėlėmis šventyklose puošiamos bodhisatvos Džidzo skulptūrėlės.
„Apžadų prijuostės buvo rišamos ant kryžių prašant Dievo malonės ar norint už ją padėkoti. Mūsų krašte ši tradicija labiausiai įsitvirtino Dzūkijoje, taip pat ir visai netoli esančioje šalyje – Baltarusijoje. Visgi tradicija aprišti sakralų objektą prijuostėlėmis yra ir daug labiau nuo Lietuvos nutolusiose šalyse, pavyzdžiui, Japonijoje. Ką tik iš ten grįžau. Rinkau medžiagą apie šią paprotinę tradiciją, domėjausi, kaip ir kokias prijuostėles ant sakralių objektų riša japonai“, – sako apžadų prijuostėlių tradiciją svetur ir mūsų krašte pristatysianti menotyrininkė.
Anot M. Lebednykaitės, apžadų prijuostes galima būtų prilyginti votams (medalikėliams bei iš įvairaus metalo gaminamiems širdelių, besimeldžiančių žmonių figūrėlių, akių, rankyčių ar kojyčių atvaizdams), kurie yra tikinčiųjų paaukoti kaip padėkos ženklai: „Apžadų prijuostėlės susijusios su dieviškųjų jėgų pagalbos ir globos prašymu, su maldavimu, norų išpildymu. Tai savotiška auka ar pasižadėjimas, kuris įpareigodavo žmogų atlikti kokį nors darbą, jei jo prašymas bus išpildytas.“
Kodėl lietuviška prijuostė sulaukė tiek dėmesio? Kaip prijuostės tapo kolekcionavimo objektu? Kokie archetipiniai pradai slypi apžadų prijuostėlėse? Apie visa tai ir daugiau M. Lebednykaitė papasakos trečiadienį, balandžio 19 d., 16 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje (Arsenalo g. 1) vyksiančiame Etninės kultūros vakare.
Lietuvos nacionalinio muziejaus naujienas kviečiame sekti socialiniame tinkle „Facebook“ https://www.facebook.com/lnmuziejus/ ir internetiniame puslapyje http://www.lnm.lt/
Kontaktinė informacija:
Arminas ŠILEIKIS, Lietuvos nacionalinio muziejaus atstovas ryšiams su visuomene
