[1]Kiekvienas žmogus turi savo likimą, kuris visą laiką, lyg motina savo vaiką, veda vingiuotu gyvenimo keliu. Nuo likimo priklauso, kiek tęsis kelionė šiame pasaulyje. Lentvarietei Anelei Kananavičiūtei-Černienei likimas buvo palankus, nes ji švenčia 85-erių metų jubiliejų.
Anelė Černienė gimė Trakų rajone, Semeliškių valsčiuje, Stančikų kaime, ūkininko šeimoje. Vaikystėje mažoji Anelė žavėjosi nuostabia Trakų krašto gamta. Visur ją lydėdavo paukštelių čiulbėjimas, upelių čiurlenimas, medžių ošimas. Jų šeimoje dar augo trys broliai ir dvi sesutės. Tuo metu tokiai gausiai šeimai gyvenimas buvo nelengvas. Du jos broliai mirė vaikystėje, o trečias – jaunystėje. Tuo metu visiems kaimo gyventojams teko dirbti įvairius ūkio darbus, o vaikams – ganyti karves, ruošti šieną, kasti bulves, tvarkyti daržus. Nuo mažumės Anelė mėgo dainuoti, turėjo skambų balsą. Mergaitė mokėsi Semeliškių septynmetėje mokykloje.
Anelės tėvas, ieškodamas pragyvenimo šaltinio, buvo išvykęs uždarbiauti į JAV. Užsienyje sukaupęs lėšų ir sugrįžęs į gimtinę nusipirko žemės, bet kai Lietuva buvo okupuota sovietų, jų šeima, kaip pasiturintys ūkininkai, 1949 m.
buvo ištremta į Krasnojarsko kraštą. Vyresnioji sesuo mokėsi Mokytojų seminarijoje, todėl ją ištrėmė vėliau, ir ne pas savo tėvus, o į Irkutsko sritį.
Iš tremties visa šeima sugrįžo į gimtąjį Stančikų kaimą tik po aštuonerių metų, bet jų namuose buvo įkurta mokykla. Valdžia tremtinių šeimai sugebėjo skirti tik vieno kambario butą.
Anelė pradėjo ieškoti darbo, atvyko į Lentvarį, bet buvusiai tremtinei įsidarbinti buvo nelengva. Beveik metus prašydama darbo vis užsukdavo į Lentvario kilimų fabriką, bet gaudavo neigiamą atsakymą. Vis dėlto po ilgų ieškojimų pavyko įsidarbinti kilimų fabrike juostelinčių kilimų mokine audėja. Anelė išmoko austi, o vėliau buvo pakviesta dirbti apdailos ceche apskaitininke, tvarkė kilimų apskaitos dokumentus. Šiose pareigose plušėjo iki pensijos.
1958 m. Lentvario kilimų fabrike įsidarbino audimo staklių pameistriu politinis tremtinys Vytautas Černys. Tuo metu fabrikui vadovavęs direktorius buvo palankus tremtiniams, nes jo tėvai taip pat buvo tremtiniai.
V. Černys susipažino su Anele ir jie ėmė draugauti, pamilo vienas kitą ir 1960 m. susituokė, susilaukė sūnaus. 1994 m. Anelė tapo našle. Sūnus baigė tuometinį Vilniaus inžinerinės statybos institutą ir dirba Vilniuje, bet gyvena kartu su motina Lentvaryje.
Anelės pomėgis dainuoti praturtino jos gyvenimą. Kai dirbo Lentvario kilimų fabrike, ji dainavo Lentvario mišriame vyrų ir moterų chore, per 20 m. – tremtinių chore „Viltis“, 15 m. giedojo Lentvario bažnyčios chore.
Kaip aktyvi saviveiklininkė Anelė nuolat dalyvaudavo meno saviveiklos apžiūrose, lengvosios pramonės darbuotojų šventėse, tremtinių sąskrydžiuose ir kitose šventėse. A. Černienė už ilgametį darbą Lentvario kilimų fabrike buvo apdovanota darbo veterano medaliu. Lentvariečiai pažįsta Anelę ir gerbia kaip darbščią, paprastą, nuoširdžią ir draugišką moterį.
Redakcijos ir skaitytojų vardu sveikiname A. Černienę garbingo jubiliejaus proga ir linkime stiprios sveikatos, džiugių ir laimingų akimirkų, ilgų gyvenimo metų.
Eglė JASIUKEVIČIENĖ
Kęstučio Petkūno nuotr.
Šaltinis – „Trakų žemė“, Nr. 8 (954), 2017 m. vasario 24 d., p. 5.