„Mes pasiilgom savo sodžiaus“ (rež. J. Vaitiekaitis) – pirmasis atgimusio Lentvario teatro spektaklis

Lentvario teatro aktorės (iš kairės) Kristina Užumeckienė ir Lolita Okunevičienė

Lentvario teatro aktorės (iš kairės) Kristina Užumeckienė ir Lolita Okunevičienė. Mildos Dainovskytės nuotr.

Sausio 28 d. Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijoje vyko Lentvario kultūros rūmų organizuota spektaklio „Mes pasiilgom savo sodžiaus“ premjera. Dalyvavusieji liko nustebinti ne tik sudėtingo, simboliais prisodrinto reginio, bet ir tingią šeštadienio popietę susirinkusių žiūrovų gausos. Triukšmingi plojimai, nustelbdavę kūrybinę grupę sveikinusiųjų kalbas, rodė, kad abejingų neliko.

Ilgamečio Valstybinio jaunimo teatro aktoriaus (vėliau – direktoriaus), teatro pedagogo Jono Vaitiekaičio režisuotas spektaklis sukurtas pagal Juozo Tumo-Vaižganto apysaką „Nebylys“ (1930). Apysaka daugeliui žinoma kaip vienas iš tamsiųjų J. Tumo-Vaižganto kūrinių, kurį dėl pasakojamos tragiškos meilės istorijos autorius vadindavo net romanu. O štai literatūros kritikas Algimantas Radzevičius žanrui apibūdinti siūlo draminės ar dramatinės apysakos sąvoką, nes joje „išorinis ir vidinis konfliktas bei jo suponuotas dvejopas veiksmas […] vienodai išplėtoti ir todėl lygiareikšmiai“1. Galbūt ši dramatišką personažo charakterį sąlygojanti kūrinio ypatybė ir sugundė režisierių sugrįžimui į Lentvario teatro sceną po 45-erių metų pasirinkti būtent „Nebylį“ ir taip sukelti auditorijos nuostabą. Paminėtina, kad prieš kelerius metus (2013) su tokio paties pavadinimo impresija į Šiaulių dramos teatro sceną sugrįžo režisierius Jonas Vaitkus, beje, žiūrovai ir kritikai spektaklį puikiai įvertino, jis pelnė apdovanojimą ne viename teatrų festivalyje.
Kitaip nei J. Vaitkus, J. Vaitiekaitis parinkdamas savo kūriniui naują pavadinimą – „Mes pasiilgom savo sodžiaus“ – išlaisvina kūrybos jėgą, atitolindamas dramą nuo veiksmo slinktį pakuždėjusio interteksto. Tiesa, šis idiliškas pavadinimas keliaplanis – viena vertus, jis nusakytų troškimą sugrįžti į tikrą, saugią, artimą, savą prieškario kaimo erdvę ir laiką, kita vertus, jis nuima dalį atsakomybės nuo atlikėjų pečių, sakydamas, kad šįkart pakanka mėgėjiško, tokio, koks įprastas savame sodžiuje, atlikimo. Interpretacijoms galią galintis suteikti pavadinimas abstrakčiąja prasme pritiktų ir Lent­vario teatro raidai nusakyti – iš bendrystės, savasties ir tikrumo ilgesio atgimsta ši režisieriaus ir Lentvario kultūros rūmų iniciatyva. Dėkodamas gausiai auditorijai, po spektalio režisierius sakė: „Prieš 45-erius metus čia, Lentvaryje, mes, aš su Kilimų fabriko puikiais žmonėmis, Dieve duok jam dangų, a. a. Vincu Bagdzevičiumi, kuris išleisdavo žmones darbo metu į meno saviveiklas… Mes kūrėm pirmąjį Trakų rajone liaudies teatrą, ir ši dvasia vis dėlto išliko šiame keistame miestelyje. Aš linkiu, kad šito miesto gyventojai – lietuviai, lenkai, baltarusiai, rusai – susivienytume…“
Atmetę visus iš pavadinimo plaukiančius kontekstus, galime apsiriboti jo rėksminga tiesiogine nuoroda į pirmąją sceną, kurioje vyksta Puzionių kaimo moterų dia­logas apie esamą laiką, jų žvilgsnis užkliūva už kaimynystėje buvusių Butkių ir Šnervų sodybų ir tai inspiruoja retrospektyvinį pasakojimą (paprastai dramos veiksmas nuoseklus, ribojamas laiko ir erdvės). Tai draugystės, meilės, nuodėmės ir kaltės istorija, kuriai nusakyti žiūrovui nepakaktų vien pristatyti situacijos, svarbu – susitelkti ir išjausti personažų charakterį, išsiugdyti pajautą, įjautrinti sielą taip, kad kiekvienas simbolis (o jų kūrinyje yra daug!) prisipildytų prasmės ir tikrumo, ir žiūrovams atsiskleistų visas jo turinys. Šios užduoties drąsiai ėmėsi Lentvario teatro ir kultūros bendruomenės nariai: Olga Baranovskaja, Kristina Užumeckienė, Aldona Meirovič, Lionė Stanišauskienė, Aleksandra Žarikova, Lolita Okunevičienė, Lilija Šusterova, Antanas Andrikis, Kęstutis Vilkauskas, Elvis Peckeliunas, Ivanas Kornyšovas. Pasiklausius po spektaklio vykusių žiūrovų pokalbių, pasekus jų išraiškas, tapo akivaizdu, kad didžiulis debiutuojančios bendruomenės pasiekimas – kad ji nepaslydo ir nepraslydo, ir šių aktorių suvaidinti personažai ne kartą iškils žiūrovų atmintyje.
Stebina dėmesys detalėms, judesiui, kartkartėmis veiksmą tarsi sustabdantiems gestams, didelis krūvis tenka simboliams, archetipams, sklandžiai susiejantiems epizodus: apžiūrimas kryžius mikliai įvedamas į dialogą: „Kiekvienas nešam savo kryžių. Daug matė kryžius.“ Ir tampa krikščioniškosios kančios, gyvenimo naštos simboliu. Pasigirsta giesmė Motinai Marijai ir regime Joną Šnervą (vaid. K. Vilkauskas), atgailaujantį, nes pasidavė geismams, instinktams ir prieš 30 metų nužudė draugą Kazį Butkį (vaid. E. Peckeliunas) – kaip rašo J. Tumas-Vaižgantas: „Kartais ir be velnio velniškai padaroma.“2 Netrukus pasigirsta moterų, merginų klegesys – jos lyg moiros vėto, vynioja ir matuoja siūlus, taip pabrėždamos likimo, lemties svarbą. Čia pat pasirodo jaunuolis Kazys, pasiryžęs vykti pirštis mergelei iš „tolimo krašto, svetimos parapijos“. Čia puikiai telpa tradicinė naratyvo schema – kad herojus įvykdytų žygdarbį, kad pasiektų kitą pakopą, jam būtina peržengti erdvės ribą – iš savos, uždaros erd­vės išeiti į svetimą, nepažįstamą. Piršliu būti Kazys pasikviečia Joną, nenumanydamas, kad vėliau šis pagalbininkas ims vykdyti priešingą programą. Abu draugai važiuoja pas merginą pirštis, abu atrodo lygiaverčiai, nerodydama didelio susižavėjimo Jonu Anelė (Anelja, vaid. O. Baranovskaja) sako: „Abu geri, abu gražūs“. Iš Anelės namų piršliai palydimi pakartojimų kupina daina „Ariau, ariau, ariau lygiuosius laukelius…“, sukuriančia taikaus, ramaus tolesnio veiksmo iliuziją. Nors Anelė susituokia su Kaziu, fizinė, gaivališka jos ir Jono trauka nugali: Jonas su Anele tarsi apimti šėlsmo, įnirtingai vynioja raudonų siūlų kamuolį. Būdami krikščioniškosios moralės, jiedu jaučia kaltę, atgailauja (daugeliui atmintyje išliks išpažinties scena, kunigo vaidmenį atlieka A. Andrikis), tačiau nebegali pasipriešinti. Garsūs šūksniai, kryžiaus spaudimas sužinojus tiesą rodo begalinę Kazio kančią… Viso spektaklio metu vis pasirodantis kryžius, krikščioniškosios kančios motyvas, svarbus ir scenoje, kai Jonas nužudo Kazį – paradoksalu, tačiau ši scena išties įspūdinga… Atrodo, kad šioje dramoje veiksmo tikslas ne tiek svarbus, kiek svarbi jo raiška, jo sukeltas personažų vidinis vyksmas, išgyvenimas. Tikras meistriškumas – simboliais, archetipais, gestais, sustabdytu judesiu ir kalba atskleisti personažų psichologizmą, būties tirštumą ir įtikinti tuo žiūrovą.

Lentvario teatro kolektyvą spektaklio premjeros proga sveikino Lentvario kultūros rūmų ir Trakų rajono savivaldybės administracijos atstovai

Lentvario teatro kolektyvą spektaklio premjeros proga sveikino Lentvario kultūros rūmų ir Trakų rajono savivaldybės administracijos atstovai. Mildos Dainovskytės nuotr.

Dailininkės Jurgitos Jankutės-Mirinavičienės sukurta scenografija minimalistinė, tačiau funkcionali. Viso spektaklio metu scenoje matome angos (įėjimo) su pakrypusia sija dekoraciją. Taip kuriama simbolinė erdvė – tai gali būti interjero ir drauge eksterjero detalė, gali būti tiesiog ribinės erdvės nuoroda, gali žymėti perėjimą iš realiosios erdvės į mitinę, iš vidinės, subjektyviosios – į išorinę, objektyviąją ir pan. Mirdamas Jonas iškelia kryžių ir žvelgia į erdvę, plytinčią už įėjimo, tad ši detalė tampa ir išėjimo, mirties motyvu. Siją puošiantys besikartojantys elementai sudaro ornamentą, kuriantį aliuziją į liaudies meną. Scena neapkrauta dekoracijomis, štai stalą atstoja ištiestas rankšluostis, tačiau pakanka vaizdumo ir piršlyboms, ir vestuvėms. Kaip sakė dailininkė, „scenografijos minimalizmas atsirado neatsitiktinai, visų pirma, nesinorėjo perkrauti scenos įvairiomis detalėmis, paliekant „oro“ veikėjams, personažams. Režisieriaus J. Vaitiekaičio režisūroje daug sąlygiškų įvaizdžių – visai nebūtina turėti tikro stalo tam, kad būtų suvaidintas pokalbis užstalėje, ir tam, kad scenoje atliktum išpažintį, klausyklos visiškai nereikia. Vis dėlto svarbiausias minimalistinio scenovaizdžio tikslas – galimybė parodyti spektaklį kitose erdvėse, kituose miestuose ir miesteliuose. Tiek režisierius, tiek teatro dailininkas, kurdamas scenovaizdį, privalo pagalvoti apie dekoracijų mobilumą, išmontavimą, transportavimą ir sumontavimą kitoje scenoje.“
Dailininkė prisiminė, kad domėjosi J. Tumo-Vaižganto asmenybe ir kūryba, su malonumu perskaitė „Nebylį“, „Dėdes ir dėdienes“, susipažino su režisieriumi ir kolektyvu, stebėjo pirmąsias repeticijas. Jos scenovaizdžio vizija buvo panaši į režisieriaus ir kilo iš panašios patirties: „Režisierius labai išraiškingai papasakojo apie savo pasivaikščiojimus po Lentvario apylinkes, o aš taip pat paklaidžiojau Vilniuje po Antakalnį ir Žvėryną, pasižvalgiau į senus medinius namus. Vieną liūdną ir niūrią dieną Antakalnyje, Pavasario gatvėje, aptikau namą su ornamentuotais langų ir pastogės apvadais. Jis atrodė toks panašus į elgetą – pajuodęs, sukumpęs, tik aplūžę drožiniai pasakojo apie kitokią praeitį. Tas įspūdis sutapo su apysakos nuotaika, todėl dekoracijoje panorau parodyti to buvusio, bet jau išblėsusio grožio fragmentus.“

Scenografė ir kostiumų autorė dail. Jurgita Jankutė-Mirinavičienė

Scenografė ir kostiumų autorė dail. Jurgita Jankutė-Mirinavičienė. Mildos Dainovskytės nuotr.

Režisierius J. Vaitiekaitis pabrėžė, kad jo teatrui grimo nereikia. Ir šiame spektaklyje matėme aktorius tokius, kokie jie iš tiesų yra – tikri. Žinoma, nebūtų pavykę sukurti J. Tumo-Vaižganto „Nebylyje“ aprašomo laikotarpio aplinkos, jei ne J. Jankutės-Mirinavičienės sukurti kostiumai dvylikai suaugusiųjų ir dviem berniukams (muzikos kolektyvai turėjo savo tautinius rūbus). Dailininkė nesiekė sukurti tam tikro regiono tautinių kostiumų, nes spektaklyje vaidino įvairių tautybių žmonės. Ji džiaugėsi, nes sulaukė pagalbos: „Tai kokią skarelę, palaidinę ar sijoną moterys atsinešdavo, tai sagutes prisisiūdavo, nuoširdžiai kartu matavomės, derinome kostiumo detales. Dėkoju už tai. Sudėtingiausia buvo visus kostiumus sutalpinti į automobilį, taip pat kokio mezginuko ar skarutės namuose neužmiršti.“
Pagrindinius vaidmenis atliekančių moterų ir merginų kostiumuose vyrauja balta spalva ir mėlynos, žalios atspalviai: „J. Tumo-Vaižganto apysaka pilna ilgesio ir tragizmo, todėl personažų apranga sąlygiška, spalvos santūrios. Vienintelės Aneliutės suknelė scenoje išsiskyrė šviesiu mėliu, kaip gražios ir tyros meilės simbolis. Jono ir Kazio kostiumai šviesūs, nors personažai tragiškos lemties, bet nenorėjau nei vieno iš jų nutamsinti, pajuodinti, nes nei vienas iš jų nevertas pasmerkimo. Kituose kostiumuose baltos ir tamsios spalvos derinys suteikia šventiškumo, nekasdieniškumo, bet taip pat turi ir simbolinę prasmę – vidinių išgyvenimų ir jausmų kontrastingumą.“ – paaiškino dailininkė.
Muzika pasirūpino garsus solistas Jevgenij Barkovskij, pasikvietęs instrumentinę grupę: Giedrutę Šochienę, Jevgenij Ščiuckij, Julitą Filko. Spektaklį savo balsais puošė Lentvario tremtinių ir politinių kalinių choro „Viltis“, vokalinio ansamblio „Klevinė“ nariai.

Spektaklio muzikinės dalies vadovas Jevgenij Barkovskij

Spektaklio muzikinės dalies vadovas Jevgenij Barkovskij. Mildos Dainovskytės nuotr.

Džiugu, kad Trakų rajono savivaldybė skyrė dalinę paramą Lentvario kultūros rūmų meno mėgėjų veiklai. Kaip pasakojo Lentvario kultūros rūmų direktorė Ieva Skaistytė, ši teatro bendruomenė susibūrė tik prieš septynis mėnesius – tiek laiko ir ruoštasi debiutui, tad rezultatas išties puikus. Paklausus, kam kilo idėja atkurti teatrą, direktorė prisipažino labai norėjusi, kad Lentvaryje būtų teatras, juk tai svarbus kultūros centro aspektas: „Režisierių J. Vaitiekaitį kalbinau ilgai, tačiau jis labai užsiėmęs žmogus, o didžiausia kliūtimi teatro veiklai vykdyti įvardydavo sąlygų ir vietos repeticijoms neturėjimą. Iš tiesų, tai, kad neturime vietos repeticijoms, yra labai didelė problema. Esame dėkingi Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos direktoriui Jonui Kietavičiui, kuris leido teatrui gimnazijos aktų salėje dirbti ir repetuoti. O savo ir visų teatro mėgėjų vardu dėkoju režisieriui, kuris galiausiai sutiko Lentvaryje atgaivinti teatrinę veiklą. Džiaugiuosi, kad ši premjera įvyko, kad šiandien turėjome progą pasisemti puikių emocijų.“

Irma STADALNYKAITĖ
Mildos Dainovskytės nuotr.

1 Algimantas Radzevičius, Vaižgantas lietuvių prozos kryžkelėse: Meninės sintezės problema, Vilnius: Vaga, 1987, p. 228.
2 Juozas Tumas-Vaižgantas, „Nebylys“, in: Juozas Tumas-Vaižgantas, Rimai ir Nerimai: Apysakos ir apsakymai, Vilnius: Vaga, 1979, p. 220.

Apie tai plačiau rasite socialiniame tinkle „Facebook“, Jono Davydonio ir Lentvario kultūros rūmų paskyrose.

PrintProjektą „Lentvario miesto kultūros paveldo sankirtos ir perspektyva“ remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.