Kai praėjusiais metais gavau pirmą kartą Lietuvoje įsteigtą lygybės ir įvairovės apdovanojimą už visą gyvenimą puoselėtą toleranciją, nejučiom susimąsčiau: kaip tolerantiškumas atsiranda, ir išvis – kas tai yra? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai visiems žinomas ir savaime suprantamas dalykas, ir nėra nieko paprasčiau kaip jį deklaruoti. Bet įsigilinus į dalyko esmę, ypač į pastaruoju metu pasaulyje vykstančius procesus, pamatai, kad atsakymas nėra toks paprastas.
[1]- 1991 m. Kalba V.Martinkus, sėdi HK, ministras D. Kuolys, Lenkijos ambasadorius Vidacki Konrado celėje
[2]- 1993 m. buvusio JAV prezidento R.Niksono susitikimas su tautinių bendrijų atstovais Vilniuje
[3]- Halinos Kobeckaitės premija 2014 02 20 1
Anksčiau, kalbėdami Lietuvoje apie tolerantiškumą, dažniausiai turėdavome galvoje įvairias etnines grupes, kurios nuo seno gyveno Lietuvoje. Kalbant apie jų tarpusavio ir jų santykius su tituline tauta, priešpriešos klausimas neiškildavo. Kai padėtį Lietuvoje, tarsi tuo netikėdami, po Nepriklausomybės atkūrimo ėmė revizuoti įvairių tarptautinių organizacijų atstovai, jie klausdavo, kaip žiūrima į restorano padavėją ne lietuvį? Ar lietuvis kviestųsi advokatą ne lietuvį ginti jį byloje? Ar einama pas gydytoją žydą? Tie klausimai mus stebino, o kažkas atsakė, kad tiek advokatais, tiek daktarais žydais pasitikima net labiau nei kitų tautybių specialistais. Be to, tie kitataučiai – nuo seno Lietuvos gyventojai, ir niekada nekildavę tokio pobūdžio problemų. Jie yra savi kitataučiai.
Istoriškai žvelgdami į klausimą, matysime, kad jau pirmosiose pasaulio konstitucijose – pirmojoje rašytinėje JAV 1787 m., ir pirmojoje Europoje – ATR (Abiejų Tautų Respublikos) – konstitucijoje 1791 m., o dar anksčiau Lietuvos Statute kalbama apie toleranciją. Tuo metu tautos sampratos dar nebuvo, vadinasi, kalbama apie religinę toleranciją, kuri buvo suvokiama kaip dvišalis reiškinys: pagrindinės valstybės religijos pakantumas kitų religijų atžvilgiu ir vice versa – visų religijų tolerancija pagrindinės atžvilgiu. Tik tokios tolerancijos dėka mūsų valstybėje daugiau nei šešis šimtus metų egzistuoja tos pãčios religijos ir tos pãčios etninės grupės. Devynios tradicinės religijos įteisintos Lietuvos Konstitucijoje, ir visi jas išpažįstantys Lietuvos piliečiai turi vienodas teises ir, be abejo, vienodas pareigas, apie kurias, deja, kalbama, žymiai rečiau ir mažiau. Visų pirma, pavyzdžiui, pareigą būti lojaliais valstybės piliečiais ir lojaliais bei tolerantiškais vieni kitų atžvilgiu. Kažkodėl, kalbėdami apie toleranciją, vis reikalaujame jos iš daugumos ir pamirštame, kad ir mažuma turi būti tolerantiška daugumos ir kitos mažumos atžvilgiu. Vis reikalaujame jos sau, ir pamirštame, kad ir patys turime tokią prievolę. Juk kiekvienam svarbi jo autonomija, tiek asmeninė, tiek grupinė. Ir svarbu, kad ji būtų pripažįstama išorinės aplinkos. Būdamas grupės narys, kiekvienas suklusta, jei netolerantiškai traktuojama jo grupė, nes tai kelia grėsmę ir asmeninei jo autonomijai, ir kiekvienas stoja piestu, kai į ją kėsinamasi. Kai tik toks pavojus atsiranda, tolerancija, o tuo pačiu ir taikus sambūvis, baigiasi.
Štai dėl ko šis klausimas nėra toks paprastas. Teoriškai, taip pat ir praktikoje, jis yra susijęs su kitoniškumo sąvoka. Tai žino kiekvienas žmogus, atsidūręs ne savoje aplinkoje – religinėje, kultūrinėje, tautinėje. Žinau tai iš savo patirties. Buvau klasėje vienintelė karaimė – vadinasi, kitoniška. Bet juk mokiausi to paties kartu su visais, norėjau kartu su kitais žaisti, draugauti, šokti, norėjau tapti daugumos pripažinta, norėjau tapti sava. Tam buvo viena sąlyga – turėjau gerbti aplinką ir aplinkinius. Taip ir buvau auklėjama, taip ir elgiausi. „Saugok savo gimtąją kalbą, kultūrą, bet gerbk ir kitus“,- sakydavo visada tėvai, kurie ir patys laikydavosi tokios taisyklės. Tolerantiškumas tapo moraliniu gyvenimo principu. Ir ne tik mano, bet ir visų mano tautiečių, daugumos nuo seno Lietuvoje gyvenančių kitataučių.
Tradicinis, chrestomatinis tolerantiškumo apibrėžimas – pakantumas kitoniškumui. Kaip jį užtikrinti realybėje, kurioje mes šiandien gyvename? Kaip įrodyti jį tikrai esant, kai reikia įvertinti ir viešai pasmerkti netolerantišką elgesį? Ar galima toleruoti netolerantiškumą? Kas pastoja tolerantiškumui kelią – pavojus, grėsmė, skriauda, baimė?
Apie toleranciją galima kalbėti moralinėje, teisinėje, loginėje, filosofinėje, buitinėje ir kitose plotmėse. Tai viena. Antra – vienaip yra, kai apie toleranciją kalbama, ji viešai ir oficialiai žodžiais deklaruojama, o kitaip – kai reikia veiksmu įrodyti ją tikrai esant, kai reikia įvertinti ir viešai pasmerkti netolerantišką elgesį. Trečia – ji balansuoja ant sunkiai apibrėžiamos ribos tarp tolerancijos ir abejingumo, tarp tolerancijos ir konformizmo. Kyla klausimas ar tolerancija gali būti neribota? Ar beribė tolerancija nekelia grėsmės visuomenės (ir asmenybės, individo) saugumui? Kas būtų, jei toleruotume įvairių visuomenės saugumui grėsmę keliančių grupių formavimąsi ir jų veiksmus? Tai būtų abejingumas ar tolerancija? Ir kaip tai atsilieptų tolesnei visuomenės raidai? Koks vaidmuo čia tenka baimei? Ar galima toleruoti netoleranciją? Kuo ji grindžiama – emocijomis ar protu ir valia? Iš čia kyla ketvirtas klausimas – ar tolerantiškumas yra įgimta savybė? Ar ją galima išugdyti? .
Tokius klausimus galima dauginti be galo. Neveltui tiek filosofinių traktatų, nuo Dž. Loko ir Voltero laikų, parašyta apie toleranciją, o ginčai vis netyla. Netolerantiškumo apraiškų (dažnai pereinančių ir į agresiją) įvairiuose socialiniuose sluoksniuose ir įvairiose pasaulio valstybėse nemažėja.
Lietuvoje dalis visuomenės vis dar įsitikinusi, kad esam tolerantiškiausi pasaulyje, kad visi kitataučiai ir kitatikiai priimami išskėstomis rankomis. Gal ir taip, jei kalbame apie privačią erdvę. Tačiau viešoje erdvėje, kur susiduria grupės, jų interesai, vertybės, atsitinka ir kitaip.
Svetimšalių ir svetimtaučių Lietuvoje vis daugėja, ir, manyčiau, būtų teisinga pasakyti, kad keičiasi ir santykis su jais. Daugėjant atvykstančiųjų , jų susitikimų, akistatos, kontaktų su Lietuvos žmonėmis pobūdis tampa žymiai įvairesnis. Tai jau ne vien privačios pažintys, bet ir santykiai su oficialiomis institucijomis – migracijos tarnybomis, medicinos bei mokslo įstaigomis, įdarbinimo biurais, pabėgėlių stovyklomis, ir pan. Padėję ranką ant širdies, pasvarstykime, ar viskas čia taip gerai? Ar nėra žiūrinčių kreiva akim į atvykėlius?
Tolerantiškumas susijęs su savęs gerbimu, su vidinės laisvės ir teisingumo pajauta, pasitikėjimu savimi. Tačiau šie jausmai yra susiję su žinojimu, kad tavo laisvei, gerai savijautai, autonomiškumui, gerovei niekas negresia. Tada tu tolerantiškai ir draugiškai priimi ir kitą, kitonišką. Ir tau rūpi, kame tas jo kitoniškumas slypi. Jei tokį klausimą sau užduodame, tarsi iš anksto pripažįstame, kad kitoniškumas savaime nėra blogai, mes tik jo nepažįstame, bet norime pažinti. Ši detalė tolerancijos vyksme yra be galo svarbi. Plečiantis ryšiams su pasauliu, pažįstant vis daugiau šalių, žmonių, jų papročių, svarbu nenusiteikti kitų atžvilgiu iš anksto neigiamai, juo labiau iš aukšto.
Šiuolaikinės auklėjimo sistemos daugiau orientuojasi į bendražmogiškas, socialines, ideologines, globalias vertybes. Žmogaus teisės ir laisvės, be abejo, yra visuotinės vertybės, bet jų supratimas ir įgyvendinimas turi daug specifinių, savitų aspektų, ateinančių iš skirtingos aplinkos, skirtingų tradicijų, iš dalies ir iš skirtingos religijos. Pavyzdžiui, lietuviai ir estai, latviai, skandinavai, gyvendami greta šiandien labai sekuliarizuotose visuomenėse, retai susimąsto, kad vienas iš faktorių, formavusių per ilgus šimtmečius jų skirtingą elgesį, savęs, savo likimo ir aplinkybių vertinimą, buvo ir skirtingos religijos, nors visos jos krikščioniškos. Juk religija per amžius sąlygojo visą žmogaus dvasinį pasaulį, jo elgesį, moralę, kultūros lauką, formavo vertybes, santykį su pasauliu ir iš dalies su kitais žmonėmis, lėmė savo vietos pasaulyje suvokimą.
Religijos suformuotas kultūros laukas, paprastai perimamas genetiškai, su motinos pienu, ne visada sąmoningai suvokiamas, nors jis dažnai lemia net gyvenimo būdą. Vykstant šiandien tokiai intensyviai migracijai, derėtų tą dalyką suprasti ir atitinkamai pasirengti religijų, tradicijų, papročių ir įpročių įvairovei, siekti jų taikaus sambūvio. Dabar, kai Lietuvos piliečiai patys pasklido po pasaulį, jie ant savo kailio patiria, kad tapti savu svetur nėra paprasta. Skirtingų etninių grupių, skirtingų kultūrų santykiai – labai efemeriška terpė. Ja lengva manipuliuoti ir sunku atskirti emocijas nuo racijos. Tai labai palanki dirva supriešinti vienus su kitais. Juo labiau, kad mažuma vien dėl to, kad mažuma, dažnai jaučiasi pažeidžiama, nesaugi ir tampa itin įtari.
Tolerantiškumas nėra įgimtas dalykas. Jį reikia kantriai ir sumaniai ugdyti. Svarbiausią vietą čia turėtų užimti pažintis su kitoniškumu ir bendrumų jame ieškojimas. Be to, norėdami turėti tolerantišką visuomenę, turėtume žymiai daugiau investuoti ne tik į auklėjimą, bet ir į gyvenimo kokybę, kad žmonės nebijotų, jog svetimas (emigrantas, ar kitos tautybės, kitos religijos atstovas) kels pavojų jo gerovei, jo autonomiškumui. Jei visuomenėje gajus nepakantumas kitoniškumui, dažniausiai šios ligos priežastys – pavojaus baimė ir nežinojimas. Gydant šią ligą, reikia šalinti priežastis. Kitų receptų vargu ar yra.
Dr. Halina Kobeckaitė