[1]Nerimas
Tas, kas čia renka šias eilutes apie ekologą ir žurnalistą, žinomą lentvarietį Kęstutį Petkūną, trečią jo pavardės raidę geidautų pakeisti į r. tada Kęstučio biografija, nužengusią 2015 m. kovo 1 dieną į garbų jubiliejų, būtų pateisinta, ištiesinta ir įteisinta. Su mažu pataisymu: Kęstučio prigimtis-neskubi, galvota ir perkūniškai netrumpa.
Susitikome po 2015 metų antrą pavasario dieną – po rinkimų į Trakų savivaldybės tarybą ir rajono merą atskirai. Rinkėjų dalyvavimas buvo menkas. Respublikos mastu – 45 procentai, vienu procentu didesnis už 2011 metus. Lietuvos rinkėjai neturi politinio kvorumo. Kodėl, Kęstuti? Atsakymas klasikinis, bet žurnalisto ir ekologo akyse regima lietuvaičio neviltis.Tas pats vyksta ir šio teksto autoriaus pagyvenusio nervo įkaitusiose tinkluose: neatėjai prie balsadėžių, vadinasi, ir esi labai abejingas. Nusivylimu to nepateisinsi. Ne.
Racionalizatorius ir redaktorius
Gal tuokart geriau sugrįžti į paauglystę. Kęstutis kilęs iš Švenčionių Aidukų kaimo. Tėtis vardu Kazimieras, mamos vardas Marija. Jis turi tris brolius ir dvi seseris. Štai Kęstučiui -15 metai. Jis puikiai piešia, todėl svajoja tapti dailininku, bet gyvenimas to nepanori. Jis stoja į Vilniaus lengvosios pramonės technikumą ir po diplomo atsiduria Lentvario kilimų fabrike, kuriam vadovauja Petras Jurkūnas. Beje, didelis grįžusių iš sovietinės tremties globėjas, suteikęs jiems darbą fabrike. Kęstutis čia tampa garsiu racionalizatoriumi, globojamu Petro Jurkūno. Bet po mįslingos jo mirties jo pavaduotojas, tapęs direktoriumi, nelabai mėgo šakotas ir veiklias asmenybes, todėl Kęstutis pradedamas įvairiai spausti. Vėliau ir naujas direktorius taip pat išeina į Anapilį keistomis aplinkybėmis.
Po kilimų fabriko Kęstutį likimas šiek tiek pavaikė po kitas profesijas, bet prabudusi žurnalisto aistra ji vedė prie rimto kūrybinio darbo, dėl kurio Kilimų fabrike ir buvo nepageidaujamas po Petro Jurkūno mirties. Taigi, toje asmenybėje žaibuoja dailininkas ir žurnalistas – taip drąsiai ir pastebėkime. Kęstutis išmano ir poezijos mįslę. Tokie duomenys apie Kęstutį Petkūną ir suteikia jam 1992 metais „Trakiečių rūpesčių“ laikraščio redaktoriaus statusą. Tam tuo metu tarpininkauja Trakų rajono valdytojas Algirdas Sadkauskas. Kęstutis Petkūnas sėkmingai pakeičia redaktorių Česlovą Skaržinską.
Ant stalo penki mūsų atminties „Trakiečių rūpesčių“ numeriai. Antai Nr. 14 (72) 1993 04 10 laikraštis informuoja, kad Trakų miesto meru tapo Jonas Kriaučiūnas, o šiandien tas pareigas vykdo seniūnas Kęstutis Vilkauskas.Tame pačiame numeryje Kęstutis Petkūnas prašo „Medžiai, nepalikite mūsų.“ Jau tada medžiai buvo kertami, o mediena keliaudavo nežinion. Tada Kestučio Petkūno dūšioje ir gimė ekologo rūsti pareiga. Minėtame laikraštyje įvedamas Ekologijos puslapis. Čia aptartame numeryje tame puslapyje kertanų medžių tema Kazys Petravičius spausdina eilėraštį,parašytą Lentvaryje 1993 03 31. Kilimų fabriko direktore vieną gražią dieną tapo Liucija Talačkienė. Apie ją 1992 08 22 „Trakiečių rūpesčiuose“ pasakoja pirmajame puslapyje Kęstutis Aidukas. Kęstutis mėgo daug rašyti. Pažiūrėkite iš kur yra kilęs Kęstutis. Vėliau Kęstutis išėjo iš redakcijos ir tapo vyriausiuoju Trakų rajono ekologu. Dar vėliau tapo vyriausiu specialistu ir išbuvo juo, kol nebuvo „palydėtas“ į pensiją. Vartant „Trakiečių rūpesčius“, redaguojamus Kęstučio Petkūno, į akis krenta didžiulė meilė liaudies tiesai, kurios niekad nemėgo ir kurios baidėsi bet kuri valdžia.Taigi Kęstutis Petkūnas savo sveikata ir talentu neša nedėkingą teisybės estafetę ir perduoda ją, tarkime, „Trakų žemei,“ kuriai šiandien ir siunčia savo raštus ir nuotraukas. Visgi tasai pasakojimas apie Kęstutį Petkūną neapsieis be „Lietuvos“ dienraščio 1995 05 30 Nr.90-6 puslapio rašto „Ekologo rankose pavojaus varpas“ dėl trijų priežasčių-ir „Trakiečių rūpesčiai, ir „Lietuva“ beveik vienu laikotarpiu likviduoti,ir trečia-minėtas rašinys informuoja apie Kęstučio Petkūno veiklą ekologu. Tąsyk, prieš 20 metų (1995-2015) Kėdainiuose ekologai susirinko į seminarą „Rajonų ekologų vaidmuo ir perspektyvos, įgyvendinant gamtosaugos priemones žemės ūkyje“. Ten gimė kreipimasis į Lietuvos Respublikos Seimo Gamtos apsaugos komitetą ir Ministrą Pirmininką A. Šleževičių. Dokumente atkreiptas dėmesys į ekologo būtinybės statusą. Kreipimąsi pasirašė Kėdainių, Raseinių ir Trakų vyriausieji ekologai -K. Šidlauskas, V. Oržekauskas ir K. Petkūnas. Deja, tų metų gegužės 16 dienos Trakų rajono antro šaukimo III posėdyje drąsių ekologų pavojaus varpo, kurį kėlė kreipimasis, nesigirdėjo.
Todėl žurnalistų ir ekologų pensininkų nebūna
Kęstutis Petkūnas, kurio pavardės trečią raidę pageidavo pakeisti Jonas Počepavičius, šiek tiek išmanantis apie dorus tautiečius, pensininkas ir ne pensininkas, nes yra Lentvario medžių gynėjas tam, kad mieste būtų daugiau deguonies. Jis nebijo liaudies viešos tiesos. Miesto seniūnijoje yra ne visai mėgiamas. Likimo represijas vadina pagal savo gimto kaimo pavadinimą – praeities aidu, kuris dar ilgai bus Lietuvos žemėje. Kęstutis šiuo metu augina dukrą. Pačios gražiausios akimirkos-bendravimas su ja. Tai – tėvo laimė.
Jonas POČEPAVIČIUS