Halinos Kobeckaitės jubiliejui

(Iš prisiminimų)

1939 m. gruodžio 20 d. Trakuose darnioje karaimų – Simono ir Eugenijos –  Kobeckų  šeimoje į šį pasaulį atėjo Halina Kobeckaitė. Pirmą kartą Haliną pamačiau nuotraukoje, kurią atsiuntė mano mamai Lidijai Kobeckai jos brolis Simonas Kobeckas, Halinos tėvas. Mes tuo metu gyvenome Baltarusijoje, kur pašte dirbo mano tėvas. Tai buvo džiugi naujiena. Visa giminė džiaugėsi pagausėjusia Kobeckų šeima. Tada buvo sunku įsivaizduoti, kad ši mergaitė, gimusi Trakų mieste, pasieks tokių aukštumų. Kai susitinki su bet kuriuo piliečiu Lietuvoje ir pasakai esąs karaimas, iškart išgirsti: „Žinome, tai Halinos Kobeckaitės tautietis“. Ji – vizitinė kortelė kiekvienam karaimui. Esame dėkingi Aukščiausiajam, padovanojusiam mūsų tautai tokią asmenybę. 1950 m. lankiausi jų šeimoje Šiauliuose, kur tuo metu dirbo dėdė Simonas, Halinos tėvas.  Jis buvo kelių tiesybos inžinierius, įstaigos vadovas. Dėdės dėka per vasaros atostogas galėjau dirbti prie tiesiamo  tilto per Ventos upę Papilėje. Sekmadieniais, nedarbo dieną, vykdavau į Šiaulius pas savo mylimą dėdę Simoną. Jis buvo geras mokytojas. Praleidęs dvi vasaras prie kelių tiesimo, jau norėjau siekti mokslo – būti keliu inžinieriumi. Dėdė, išklausęs mano norus, papasakojo apie sudėtingą kelininko darbą, didelę atsakomybę. Keliuose tenka dirbti ir sudėtingomis klimato sąlygomis, atsakyti už kelio būklę. Daug jo gyvenimiškų patarimų liko visam gyvenimui. Vienas iš jų – „laikyti liežuvį už dantų“. Visada, kai patarimą prisimenu, prieš akis iškyla dėdė Simonas, kuris buvo protingas, išmintingas žmogus. Sekmadienius praleisdavau Kobeckų šeimoje. Važinėdamas kieme dviračiu, bandžiau pamokyti važiuoti ir Haliną. Turbūt buvau nekoks mokytojas, nes Halina to neišmoko. Praėjus daugeliui metų, ji man šį įvykį priminė.

Taigi, laikotarpis, praleistas pas dėdę, ilgam išliko atmintyje, ypač iškylos po Šiaulių apylinkes. Vakarais prie arbatos puodelio susirinkdavo visi: tėveliai, Halina, jos sesuo Aleksandra, svečiai, kurių pas dėdę būdavo daug: mat, karaimai dažnai aplankydavo Kobeckus. Svetingoje jų šeimoje visiems būdavo malonu.

Mes, Halinos giminaičiai, džiaugėmės visais Halinos pasiekimais. Dar besimokydama vidurinėje mokykloje, ji išsiskyrė savo gabumais. Halinos literatūrinius rašinius mokytojai skaitė kaip pavyzdinius. Tai buvo pirmieji žingsniai į žurnalistiką. Vėliau Vilniaus universiteto žurnalistikos specialybę  Halina baigė su pagyrimu. Su šia specialybe ji nesiskyrė visą gyvenimą. Šiandien norint išvardinti visus Halinos darbus, tektų parašyti ne vieną knygą: pranešimai, straipsniai laikraščiuose, žurnaluose, kalbos per radiją, televizorių ir t.t. Yra daugybė Halinos darbų apie karaimų tautą, kalbą, papročius, kuriuose dalijasi savo patirtimi, analizuoja, sintetina, aiškina. Be to, ji yra mokslų daktarė, daugelyje šalių buvusi Lietuvos valstybės atstovė – ambasadorė. Ilgą laiką ji buvo dėstytoja, netgi ekskursijų vadovė.  Prisimenu tokį atsitikimą: Trakai, Vytauto gatvė ties cerkve, ir būrys jaunų ekskursijos dalyvių su Halina. Ji pasakoja jiems Trakų miesto istoriją ir, be abejo, apie čia gyvenančius karaimus. Priėjusi prie manęs, pasisveikino ir tarė jaunimui: „ Štai jums gyvas karaimas, mano pusbrolis“. Po to visi pasuko Trakų salos pilies link.

Trakus Halina gerai pažino ne tik todėl, kad čia gimė. Labai mylėdama šį miestą stengėsi jame praleisti savo laisvalaikį. Tad vesdama ekskursijas, galėjo puikiai su juo supažindinti svečius. Juk čia tiek kartų eita tomis gatvėmis, gatvelėmis. Ji pasakojo Trakų miesto istoriją ne iš vadovėlių, o iš savo patirties ir išgyvenimų, todėl jos kalba buvo įdomi, emocinga, vaizdinga. Ypač daug kalbėta apie  karaimus, kuriu protėviai gyveno Lietuvoje nuo XIV amžiaus, atsiradę čia Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto iniciatyva. Apie juos Halina parašė knygą „Karaimai Lietuvoje“. Šioje knygoje pateiktos visapusiškos žinios apie karaimus, pradedant nuo žodžio „karaimas“ (skaitantis) etimologijos,  kalbos, papročių, tikėjimo, tradicijų aprašymų. Visada karaimų tauta buvo dievobaiminga, šlovino Dievą. Malda apsaugojo ir saugo mus nuo gyvenimo sunkumų ir negandų. Su malda ėjome ir einame per gyvenimą, kuris ne visada rožėm klotas. Prisilaikome dekalogo, kuris yra pagrindinis kelrodis kasdieniniame gyvenime. Žvelgiant į visą karaimų bendruomenės gyvenimo laikotarpį Lietuvoje dabar septinto šimtmečio pradžioje galima pasakyti, kad būta nemažai sunkumų: ne tik nederliaus metų, maro, kuris iš mūsų atėmė nemažai gyvybių, bet ir karų. Tačiau likome ištikimi Lietuvai, kurioje esame lygiateisiai piliečiai. Didžiuojamės tautiečiais, kurie savo darbštumu puošia mūsų karaimų bendruomenę. Viena iš tokių – Halina Kobeckaitė, kurios visas gyvenimas – pavyzdys kiekvienam iš mūsų. Sunku šiandien karaimų tarpe rasti tokį vyrą ar moterį, kurie būtų pasiekę tokių aukštumų. Baigusi žurnalistiką Vilniaus universitete, ji mokėsi uzbekų kalbos. Halina dėstė estetiką ir filosofiją Vilniaus universitete, Kauno medicinos, Vilniaus inžinerijos  institute. Apginė daktaro disertaciją tema „Meno kūrinio analizės problemos lenkų estetikoje“. Iš uzbekų, kazachų, turkmėnų, azerų, rusų, turkų kalbų į lietuvių kalbą išvertė 22 grožinės literatūros knygas. Didžiulis pagalbininkas mokantis karaimų kalbos yra jos knyga „Pokalbiai lenkų – karaimų- lietuvių kalbomis“. Knygelės temos: šeima, svarbiausios frazės, skaičiai, pasveikinimas, mandagumo frazės, laikas, oras, šventės, spalvos, sveikata, kelionės, maisto produktai ir kt. Ši knygelė moko taisyklingai kalbėti karaimų kalba. Tai – nepaprastai reikšmingas dėstytojos darbas.

Vėliau humanitarinių mokslų daktarė Halina Kobeckaitė tapo Tautybių departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės pirmąja generaline direktore. Aktyviai, su didžiuliu atsakingumu įsijungė į šį darbą. Atstovavo Lietuvai Europos Taryboje, ESBO, UNESCO rengiant dokumentus tautinių mažumų bei lyčių lygybės klausimais, skaitė pranešimus daugelyje tarptautinių konferencijų Lietuvoje ir užsienyje, parašė straipsnių tautinių mažumų teisių ir apsaugos klausimais.

„Dirbdama Tautybių departamente, rūpinausi, kad gyvenantys Lietuvoje įvairių tautybių žmonės turėtų galimybę puoselėti savąją kultūrą, būtų lygiateisiai, bet kartu ir gerbtų šalį, kurioje gyvena“ – teigia Halina Kobeckaitė.

Halina Kobeckaitė buvo Lietuvos ambasadorė Estijoje, Turkijoje, Azerbaidžane, Uzbekistane, Suomijoje. Ten būdama stengėsi paskleisti kuo daugiau žinių apie savo šalį ir jos žmones, sudominti mūsų kultūra, jos originalumu.

Taline XX a. pradžioje gyveno, dirbo vienas iš keturių Halinos senelių – Gabrielius. Čia jis palaidotas. Halina rūpinosi senelio antkapiu.

Vėliau H. Kobeckaitė dirbo prezidento Valdo Adamkaus patarėja užsienio politikos klausimais. Visose srityse dirbdama nepaisė darbo laiko ribų. Kartą atostogaujančią Haliną sutikau Trakuose, paklausiau, kaip sekasi. Atsake, jog yra daug darbo. Ne kartą sėdint prie kompiuterio, teko užgesinti šviesą tada, kai aplink tamsu. Visas Halinos gyvenimas – tai darbas, kuriam ji skiria visas jėgas. Prisimenu pasakojimą apie tai, kaip viename Turkijos amfiteatre, kur telpa penkiolika tūkstančių žmonių, ji skaitė pranešimą turkų kalba. Žinau, kad moka daugelį kalbų: lietuvių, rusų, karaimų, uzbekų, azerų, anglų, turkų, o apie kitas bijau spėlioti. Aplankė daugybę pasaulio šalių, bet nespėliosiu, nes galiu apsirikti. Tik vieną galiu neabejodamas pasakyti, kad Antarktidoje Halina tikrai nėra buvusi.

Gimtadienio proga galime pasakyti: „Linkime sveikatos. Dėkojame už visus darbus, kurie kiekvieną tėvynainį įvairiose srityse ragina būti panašiam į mūsų gerbiamą Haliną Kobeckaitę. Už pavyzdingą darbą, kur tik Halina buvo, ji apdovanota daugybe pagyrimo raštų, prizų, ordinų, medalių. O svarbiausia – pernai Halina Kobeckaitė apdovanota už visą gyvenimą puoselėtą toleranciją.

IMG_9620
Amb. R.Motuzas sveikina amb. H.Kobeckaitę ir įteikia Ministro Pirmininko A.Butkevičiaus apdovanojimą
Amb. G. Puodžiūnas sveikina amb. H.Kobeckaitę Užsienio reikalų ministro vardu
Amb. G. Puodžiūnas sveikina amb. H.Kobeckaitę Užsienio reikalų ministro vardu
Kultūros ministras Š.Birutis įteikia amb. H.Kobeckaitei apdovanojimą "Nešk savo šviesą ir tikėk"
Kultūros ministras Š.Birutis įteikia amb. H.Kobeckaitei apdovanojimą „Nešk savo šviesą ir tikėk“
IMG_9707
Kūrybinės popietės dalyviai gieda karaimiškai „Ilgiausių metų“ (Uzun kiunliar)
Amb.H.Kobeckaitė su pussesere J.Leonovič ir pusbroliu A.Jutkevičiumi
Amb.H.Kobeckaitė su pussesere J.Leonovič ir pusbroliu A.Jutkevičiumi
IMG_9758
Amb. H. Kobeckaitė su savo klasės draugėmis

Aleksandras JUTKEVIČIUS

Juozo Vercinkevičiaus nuotr.