Bent vieną gražų atminimą išsitraukęs iš būties,
Visus dėl laisvės būdo kryžium atsiprašęs,
Saulėlydy ieškosiu meilės ir vilties,
Apie kurias poetai sunaikinti rašė…
Pirmoji – sielos-kūno-švaruma.
Kitų nepamenu,koks buvo ryšio stilius.
Tik išdava abipusė vis kaltina mane,
Kai stoviu prie altoriaus be plaukų ir žilas…
Ten paskaičiuoju savo nerimtumą.
Išėjęs iš bažnyčios Lentvario nebeužtraukiu dūmo.
Netinka ir šėtono skystis baltas.
Šventoriuj nustatysiu,kiek esu JUMS kaltas…
Ir man, kiek JŪS, nerašę kaltumo soneto,
Kai aš ieškojau darbininko laimės žiedo…
[1]Jonas LOKĖNAS