„Mes be Vilniaus nenurimsim“

Knygų paroda "Mes be Vilniaus nenurimsim" Trakų  viešojoje bibliotekoje
Knygų paroda „Mes be Vilniaus nenurimsim“ Trakų viešojoje bibliotekoje

Trakų viešojoje bibliotekoje veikia paroda, kuri skirta 75-osioms Vilniaus krašto atgavimo metinėms. Parodos tikslas – supažindinti lankytojus su tarpukario Lietuvos aktualijomis Vilniaus krašto praradimo ir atgavimo tematika. Priminti tuos laikus, kai mūsų senoliai, gimę ir augę tarpukario Lietuvoje, jau sovietmečiu mums pasakodavo apie Vilniaus krašto praradimą. Traukdavo po 9-niais užraktais slepiamą (per stebuklą išsaugotą) tarpukario spaudą ir kitas relikvijas, kuriose įamžinti kiekvienam lietuviui brangūs prisiminimai apie kovas dėl nepriklausomybės, apie begalines pastangas, meilę ir norą atgauti Vilnių.

Tarpukario Lietuvoje kasmet buvo minima Vilniaus krašto praradimo data – spalio 9-oji. Tą dieną Lietuvoje buvo keliamos juodais kaspinais perrištos vėliavos, aukojamos šv. Mišios, taip buvo pagerbiami žuvusieji už tėvynės laisvę. Lietuvos mokyklose buvo vykdoma akcija, kurios metu mokinukai kuo garsiau trepsėdavo į grindis ir skanduodavo ,,MES BE VILNIAUS NENURIMSIM“ (šį faktą straipsnio autorei prieš 10 metų  pasakojo Trakų raj. gyventoja). Kiekvienas savaip išreikšdavo meilę tėvynei ir prarastajam Vilniui, kiekvienas norėjo įnešti bent mažą savo indėlį Vilniaus išvadavimo labui. O juk meilės ir pasiaukojimo pavyzdžių būta daug…

Štai vienas iš jų: 1920 metų spalio mėnesį generolas L. Želigovskis užėmė Vilniaus kraštą su Trakų apskrities rytine dalimi. Per apskrities teritoriją buvo nustatyta demarkacinė linija, kuri skyrė okupuotą dalį nuo Lietuvos. Trakų miestas buvo okupuotas lenkų, o Trakų apskrities centru tapo Kaišiadorys. Laikinoji siena su lenkų okupuotu Vilniaus kraštu, kurios Lietuvos valstybė nepripažino ir nesiruošė jos demarkuoti, buvo pažymėta medžio kartimis, taip vadinamomis gairėmis, kurias lenkų pasieniečiams nesunku būdavo ir „pastūmėti“ link Lietuvos pusės, taip neteisėtai praplečiant Lenkijos valdas. Pasienio policijos Trakų baro 5-ojo rajono sargybos sargybinis Jurgis Kybartas lenkų pasieniečių buvo nukautas spalio 4-osios rytą betikrinant pasienio ruožo gaires. Šį incidentą pasienyje, ties Bražuolės upeliu, išprovokavo lenkų pasienio policininkai. J. Kybarto žūties vietoje ir šiandien stovi paminklas, statytas tarpukario laikais, ne kartą lankytas ir prezidento A. Smetonos. Viename iš užrašų ant paminklo parašyta – ,,Jis budėjo tėvynės sargyboje budėk ir tu, sargybini, kad laisvi būtume“. Tokie meilės ir pasiaukojimo pavyzdžiai išugdė kartą, kuri per okupacijų laikmetį nepalūžo, išsaugojo viltį ir tikėjimą, perdavė  meilės ir pasiaukojimo tėvynei dvasią savo vaikaičiams.

Dar vienas įdomus faktas, kad šią vasarą į TVB skaitytojų aptarnavimo skyrių kreipėsi panevėžietė Lionė Lapinskienė su užklausa apie Pasienio policijos Trakų baro 5-ojo rajono 4-osios sargybos ruožą ir šio baro vyr. policininką Igną Muliuolį, apie kurį, kaip savo kraštietį (gim. Mikabalių kaime, Lazdijų r.) rašo knygą. Maloniai pasikeitėme turima informacija. Taip išaiškėjo įdomus faktas – J. Kybartas ir I. Muliuolis buvo geriausi draugai, o TVB kraštotyros fondas pasipildė naujais faktais apie Trakų apskritį lenkų okupacijos metais. Labai džiaugiamės, kai gerb. Lionė atsiuntė skaitmeninę nuotraukos kopiją iš I. Muliuolio dukterėčios Veronikos Lukošiūnienės šeimos albumo. Nuotraukos originale ant pastato galima įskaityti užrašą – ,,Trakų ruožas“. I. Muliuolis nuotraukoje yra trečias iš kairės, šalia jo ir žmona. Rašant šį straipsnį buvo sutarta pirmą kartą viešai paskelbti šią nuotrauką ir kreiptis į Trakų krašto senbuvius su prašymu padėti išsiaiškinti šio pastato vietą. Taip pat pasidalinti prisiminimais apie I. Muliuolį ir J. Kybartą bei apie tuos laikus, kai mes be Vilniaus nenurimom…

,,Vilniaus Golgota“ (naudojamas Mykolo Biržiškos teiginys) baigėsi, kai 1939 metų spalio 27-ąją dieną Lietuvos kariuomenė žengė link išsvajoto Vilniaus, laužuose naikindama demarkacinę liniją žymėjusias gaires, 19-ką metų skyrusias Lietuvą nuo Vilniaus krašto. Spalio 28-ąją dieną Lietuvos kariuomenė įžengė į Vilnių, o 29-ąją dieną Gedimino pilies bokšte iškilmingai suplevėsavo trispalvė. „Vilniaus balse“ buvo sakoma, kad lietuviai ateina ne varžyti, bet mylėti, ne griauti, bet statyti, skelbdami laisvę ir gerovę mūsų visų tėvynės Lietuvos globoje.

Šiandien, kai tyko naujai kylančios grėsmės, pagalvokime, ar gerai išmokome istorijos pamokas. Ir pasidžiaukime, kad būdami šalia savo kaimynų Europos Sąjungoje, mokomės būti kartu. Vis dar mokomės, perduodami ateities kartoms senolių mums įskiepytą meilės ir pasiaukojimo tėvynei bei artimui dvasią.

Su Trakų viešosios bibliotekos veikiančios parodos ,,Mes be Vilniaus nenurimsim“ medžiaga, susipažinti išsamiau kviečiame iki lapkričio 17 dienos.

Rasa SELICKAITĖ,

Trakų viešosios bibliotekos

vyr. bibliografė