KALBANTIS VEIDRODŽIO SONETAS

Kopija iš DSCF8126

Jono Počepavičiaus anasai šalia šermukšnio, kuriuo lazda, pasak liaudies, galima nudobti velnią!

 

 

Kai TAU labai  kvailai sunku,

O siela krenta vėl į kūno dugną,

Pačiu laiku, pačiu audros laiku

Daužyk mane tarsi atakos būgną!

 

Nes šukės laimę velka – na – gerai žinai,

O tą akimirką jos daug veidų parodo.

Ir suvirpės gerų tėvų namai-

Štai-

Ego – burna TAVO prie virtuvės mauna puodo?

 

Klaupkis!

Ieškodams  įdėjinių klijų!

Sakykime -„Moment“.

Mane taip atstatyki.

Va, tokį aš TAVE gyvu – stiklu- myliu.

Matydamas tarp šukių nebe pirmą sykį!

 

Nepažįstate ilgai – ilgai savęs-

Ir apie saulę apsisukę jau ne vieną dešimt metų.

Tai aš – kiekvieno veido paslaptis -JUS  ir suves

Vienoj skeveldroj

Su likimo devynmyliais meilės batais.

 

Nesiblaškysit velniškai daugiau?

Bet,

Jei reikės,

Nes

draugai ir priešai  nemažai šunų iškrės-

Pasiaukosiu-veidrodžiu-namų-sakau!!

 

Jonas POČEPAVIČIUS,