Neįvykęs antrasis Žalgiris

2014 m. spalio 27 d. sukako 584 metai, kai mirė Vytautas Didysis. Šie metai taip pat yra 600 – osios antrojo Žalgirio metinės. Šie įvykiai paskatino, kad š. m. spalio 28 d. Trakų salos pilyje Didžiojoje menėje  įvyko tradicinis istorinis vakaras, skirtas Vytauto Didžiojo atminimui. Istorikas Tomas Baranauskas iš Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) skaitė pranešimą: „Neįvykęs antrasis Žalgiris“. Šio pranešimo tikslas buvo papasakoti visuomenei, kaip tuo metu žmonės suvokė Žalgirio mūšį ir kaip jį vertino.  

Tomas Baranauskas
Tomas Baranauskas

Žalgirio mūšis, kaip dauguma žinomai,  įvyko 1410 m. liepos 15 d. Jis buvo reikšmingas tuo, kad jungtinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau tekste – LDK) ir Lenkijos karalystės  karinės pajėgos nugalėjo Vokiečių ordiną. Žuvo pats didysis Ordino magistras Ulrichas von Jungingenas, daug kitų vadų. Šis mūšis reikšmingas tuo, kad pirmą kartą per visą Vokiečių Ordino veikimo laikotarpį Pabaltyje, jam teko atsitraukti. Tai buvo lūžio momentas, kai pradėjo nykti Ordino galybė. Žalgirio mūšis tapo etalonu, pagal kurį buvo matuojami kiti mūšiai, įvykiai.

Laimėta kova, bet ne karas

Istorikas Tomas Baranauskas užduoda klausimą, kas buvo Žalgirio mūšis jo amžininkams? Jis teigia, kad žmonėms trūko pergalės pojūčio ir jie manė, kad lemiamas mūšis jų laukia. Nors mūšyje krito Vokiečių Ordino vadovybė, bet pagrindinė jų pilis – Marienburgas – liko nepaimta. Ir nors pagal 1411 m. sudarytą Torūnės taiką, Ordinas grąžino Žemaitiją iki Vytauto ir Jogailos mirties, tačiau tokia baigtis netenkino nei vienų, nei kitų. Jonas Dlugošas apibūdino taiką kaip bjaurią ir žalingą tiek LDK, tiek Lenkijos karalystei. Tomas Baranauskas paaiškina tą mintį tuo, kad LDK jautėsi gavusi per mažai, o Lenkijos karalystė iš vis nieko.

Žalgirio mūšis paskatino ir Horodlės unijos 1413 m. sudarymą, kai lenkų bajorai suteikė lietuvių bajorams  47 herbus. Būtent, Žalgirio mūšio metu suvokta, kad tik suvienijus  jėgas galima nugalėti priešą. Tais pačiais metais buvo įvykdytas ir simbolinis Žemaitijos krikštas. Vytautas ir Jogaila siekė parodyti pasauliui du dalykus: pirma, būtent jie apkrikštijo Žemaitiją ir todėl teritorija turi priklausyti jiems, o ne Ordinui; antra,  Vokiečių ordinas nieko nepadarė žemaičiams dėl krikšto, nors turėjo valdžią. Tokiu būdu siekiamam sumenkinti Ordiną, parodyti, kad jie  visiškai nesirūpino pagonių lietuvių krikštijimosi, o tik norėjo pasipelnyti.

Nugalėti amžiną priešą vien propagandos neužtenka. Tai suprato tiek Vytautas, tiek Jogaila, todėl ėmė ieškoti sąjungininkų. Jogaila pasirūpino paliaubomis su Zigmundu Liuksemburgiečiu, kuris iki tol rėmė Ordiną, o Vytautas surado paramą pas Riazanės kunigaikštį Fiodorą Olgovičių. 1412 m. Jogaila užmezgė diplomatinius ryšius su Venecija, o jo sesers dukra Cimburgė Mazovietė ištekėjo už Austrijos  imperatoriaus Ernesto Habsburgo. Žinoma, Vokiečių ordinas nesėdėjo rankų sudėjęs. 1412 m. naujas Ordino magistras Henrikas Plauenas prašė popiežiaus  surengti kryžiaus žygį prieš lietuvius. Tiesa, to taip ir nesulaukė.

Antrasis Žalgiris

Visa Lietuva– tiek jaunas, tiek senas žino garsiųjų 1410 – ųjų metų Žalgirio mūšį ir juo labai didžiuojamės. Tačiau mažai, kas žino, kad buvo ruoštasi antrajam Žalgiriui, kuris buvo numatytas, kuris ir turėjo suduoti lemiamą smūgį Ordinui ir taip išvaduoti mūsų kraštą nuo jo agresijos, trukusią du šimtmečius.  Antrasis Žalgiris buvo numatytas  1414 m. Tais metais surengtas naujas žygis į Prūsiją, dar vadinamas „bado karu“. Kadangi lietuviai su lenkais negalėjo užimti Vokiečių Ordino tvirtovių, tolesnis ginčas su kryžiuočiais buvo perkeltas į Konstanco bažnytinį suvažiavimą, kuris vyko 1414–1418 m. Šio suvažiavimo sprendimu įkurta Žemaičių vyskupystė buvo Vytauto ir Jogailos politinis laimėjimas. 1419 m. vėl surengtas žygis į Prūsiją („atsitraukimo karas“). Susitarta dėl Zigmanto Liuksemburgiečio arbitražo ginče su Ordinu., kuris buvo nepalankus LDK. Vytautas tuo pasipiktino.  1422 m. rugpjūtį LDK ir Lenkijos karalystės kariuomenė įsiveržė į Prūsiją. 1422 m. buvo sudaryta Melno taika, pagal kurią Ordinas atsisakė visiems laikams pretenzijų į Žemaitiją.

Svečiai

Birutė Valionytė

Į renginį Trakuose atvyko ir Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos akto dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo signatarė, 2009 m. įkurtos Vytauto Didžiojo Sąjungos vadovė Birutė Valionytė. Ji pasveikino visus susirinkusius ir su jais pasidalino savo vizija apie Vytauto skulptūros pastatymą Trakuose. „Vytautas turi stovėti savo namuose, karaimų saloje“, – teigė B. Valionytė.  Ji džiaugėsi, kad jos sumanymas buvo džiugiai priimtas ir Trakų rajono savivaldybės. Trakus ji įvardino miestu, atitinkančius visus to meto miesto standartus, tačiau jis neturi jokio monumentalaus paminklo nei Vytautui, nei jo tėvui Kęstučiui. Ji sukritikavo Vilniuje esantį Gedimino paminklą, esą jo žvilgsnis žiūri kažkur, bet neaišku, kur. Ji tame paminkle neįžvelgė, ką jis nori pasakyti.

Galiausiai renginį užbaigė vyrų grupė „Thundertale“ su programa „Sakmės apie Vytautą Didįjį“. Programa buvo palydėta aplodismentais, o kai kurie net pritardami dainavo kartu dainų priedainius.

Grupė "Thundertale"
Grupė „Thundertale“

Jolanta ZAKAREVIČIŪTĖ,

Andriaus VALUŽIO nuotr