A. Kubilius: „Kaip ryškalas fotografijų gamybos procese, Rusijos agresija išryškino viską, kas iki tol buvo tik nuspėjama“

NATO karinė vadovybė vakar perspėjo, kad yra realus pavojus, jog Rusijos karinės agresijos kitais taikiniais gali būti Moldovos Padnestrės sritis ir Rytų Ukraina, prie kurios sienų yra sukoncentruotos didelės karinės Rusijos pajėgos. Galime spėti, kad NATO karinė vadovybė tokį viešą pareiškimą daro remdamasi savo turimais žvalgybos duomenimis. Į tokį NATO karinės vadovybės viešą pareiškimą visi turime atkreipti patį rimčiausią dėmesį, nes tokiais pareiškimais paprastai nėra mėtomasi į kairę ar dešinę.

Praėjusios savaitės pradžioje mūsų Valstybės saugumo departamentas (VSD) paskelbė savo viešą ataskaitą, kurioje nuskambėjo keletas perspėjimų, į kuriuos, atrodo, Lietuvoje iki šiol nėra atkreipta pakankamai dėmesio, nors perspėjimai yra taip pat susiję su Rusijos agresyvėjančia politika dėl visų kaimynų. Kas vartė ir skaitė ataskaitą, tas atkreipė dėmesį pirmiausia į ryškiausius ataskaitos momentus – Rusijos agentų, dirbančių ambasadoje, ir jų susitikimų su Lietuvos politologais ar ekspertais nuotraukas. Tačiau mažai dėmesio buvo skirta kitiems ataskaitos teiginiams, kurių nelydi nuotraukos ar konkrečios pavardės, bet kurie, žinant VSD veiklos praktiką, yra taip pat paremti konkrečia žvalgybine informacija, nors ir neatskleidžiama viešoje ataskaitoje. Tačiau kai kurie tokie teiginiai negali likti be mūsų dėmesio, ypač kad Lietuvos vidinės politinio ir viešo gyvenimo šių dienų realijos akivaizdžiai įrodo, jog VSD yra teisus savo teiginiais perspėdamas mus visus dėl kai kurių reiškinių, susijusių su Rusijos įtakomis.

Pacituosiu tris VSD ataskaitos teiginius, kurie mums visiems turi kelti susirūpinimą ir ta proga išdėstysiu keletą komentarų.

Pradėsiu nuo kaip niekada didelio VSD dėmesio lietuviškam verslui, turinčiam didelių verslo interesų Rusijoje, ir todėl potencialiai tampančiam Rusijos spectarnybų dėmesio objektu, siekiant jį paversti Rusijos „minkštųjų galių“ instrumentu, ir, deja, kaip rodo šis laikmetis, tokiu ir tampančiu:

1. „Lietuvos vidaus ir užsienio politikai paveikti užsienio valstybė naudoja įvairius tiek minkštosios, tiek kietosios galios svertus./…/ Taip pat tradiciškai buvo išnaudojami ekonominiai ir energetikos svertai, diskredituojami Lietuvos energetinę nepriklausomybę suteiksiantys projektai, per užsienyje veikiančius verslo atstovus buvo siekiama paveikti Lietuvos politikus“;

„Pagrindiniai Rusijos žvalgybos tarnybų taikiniai Lietuvoje: /…/ verslininkai, palaikantys ryšius su politikais ar aukštas pareigas užimančiais valstybės tarnautojais ar pareigūnais“;

„Motyvais bendradarbiauti su Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybomis gali būti: finansiniai interesai (skolos, noras gyventi prabangiai, pelningi verslo sandoriai Rusijoje ir pan.);/…/“;

„Rusijos žvalgybos iš /Rusijos/ teritorijos taikiniai yra Lietuvos piliečiai, kurie /…/ palaiko verslo ryšius su Rusijos subjektais“;

„Rusijos FSB stebi ir bando verbuoti šioješalyjedirbančiusmūsų diplomatus ir verslininkus /…/. FSB yra įgaliota atlikti kontržvalgybos darbą visuose Rusijos ūkio ir ekonomikos subjektuose bei vykdyti užsienioinvesticijų kontrolę. Šieįgaliojimai leidžia FSB darbuotojams palaikyti pastovius kontaktus su Rusijoje dirbančių Lietuvos verslo įmonių atstovais. /…/ Jei verslininkai nesutinka teikti informaciją, FSB kaip spaudimo priemonę gali naudoti įvairius administracinius svertus“;

„Rusijos žvalgybos tarnybos naudoja tradicinius įtakosoperacijų metodus /…/, bando formuoti Rusijai naudingą Lietuvos politikų, diplomatų ir verslininkųpožiūrį per neoficialius asmeninius kontaktus. Tendencinga ir tikrovės neatitinkanti informacija, kuria siekiama sukelti rezonansą Lietuvos viešojeerdvėje, platinama Rusijos žiniasklaidoje ir internete“;

Tokie VSD perspėjimaipasirodė ne veltui. Lietuvos verslas pastaruoju metu pažėrėnemažaiįrodymų, kad VSD viešaiišsakytassusirūpinimas yra pagristas.

Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje garsiai nuskambėjo stambaus verslininko Viliaus Kaikariopareiškimai, kaltinantys Lietuvos valdžią, kad ji užima ir garsiai reiškia principingą poziciją, kritišką Rusijos agresijai Kryme. Dar daugiau, prieš kelias dienas V. Kaikaris garsiai paragino Lietuvąprieš bet kokią Rusijos agresijąiškelti „baltąvėliavą“, nes bet kokia kitokia pozicija būtų labai žalinga jo verslui, turinčiam tampriųsąsajų su Rusija.

Ponas Kaikaris savo pirmąjįpliūpsnįpareiškimų padarėprieš daugiau nei savaitę, po to, pasirodo, skubiai nuvyko į Rusiją, ten praleido savaitę, o grįžęs dar kartą pakartojo savo raginimą Lietuvai iškelti „baltąvėliavą“. Negali atsikratyti spėjimo, kad ir pirmą, ir antrą kartą p.Kaikarisdarė tokius pat šokiruojančiuspareiškimus tik tam, kad juos išgirstų atitinkamos Rusijos žinybos, užskaitytų p. Kaikario pastangas ir leistų jo asmeniniam bizniui toliau klestėti Rusijos rinkose. P.Kaikariui nesvarbu, kokiąžalą jis padaro Lietuvos visuomenei, skleisdamas tokias nusikalstamas iniciatyvas, jam svarbu, kad jo pastangas įvertintų Rusijos valdžia.

Galima būtų nekreipti dėmesio į neprotingas p.Kaikario kalbas, jeigu tai būtų tik pavienis įžūlus atvejis ir jei tai nebūtų tik ledkalnioviršūnė. O ledkalnis yra visas gana gausus būrys Lietuvos verslo, turinčio tamprių ekonominių ryšių su Rusija, ir dažnaiveikiančio Lietuvoje Rusijos politinių ir visuomeninių interesų labui. Veikiančio gal labiau sofistikuotai, labiau pasislėpus nei p.Kaikaris, bet ir labiau pavojingai.

Prieš pusantro mėnesio, vasario pradžioje, dar nieko nežinodami apie būsimąją VSD ataskaitą, mes paskelbėme savo strateginįdokumentą „Minkštąją Rusijos sulaikymo strategiją“, kurioje daug dėmesioskyrėme analizei to, kaip Rusija, siekdama savo agresyviųužsienio politikos tikslų, išnaudoja vadinamuosius „minkštosios galios“ instrumentus ir kaip šiais instrumentais tampa Lietuvos verslas, turintis didelių interesų Rusijoje.

Noriu priminti, kad mūsų parengtame dokumente mes kalbėjome apie tai, kad Lietuvos viešajame ir politiniame gyvenime ypač aktyvus yra verslas, turintis ar turėjęs stambių verslo interesų Rusijoje. Tuo šis verslas ryškiaiskiriasi nuo lietuviško verslo, kuris yra orientuotas į vidaus ar Vakarų rinkas. Kalbėdami apie verslą, kuris turi sąsajų su Rusija ir yra aktyvus Lietuvos politiniame gyvenime, mes dar nežinojomeKaikario veiklos, todėl minėjomeviešaižinomas V.Uspaskicho, G.Žiemelio, R.Karbauskio, A.Janukonio sąsajas su Rusija, ankstesnę „Achemos“ veiklą, minėjomešio verslo aktyvųdalyvavimą pastarojo meto svarbiuose viešuose procesuose, kurie visi pasižymėjo Rusijos interesais – inicijuojant referendumą ir aktyviai agituojant priešVisagino atominę elektrinę (VAE), agituojant ir veikiant prieš LNG terminalą, aktyviai remiant viešas akcijas priešskalūninių dujųpaiešką ar remiant šiandieninįantieuropietiškąreferendumąpriešžemėspardavimą ES piliečiams (pastarasis pasižymi jau ir tuo, kad jo agitatoriai atvirai mojuoja Rusijos vėliava).

V.Kaikaris, atvirai agituodamas ir Lietuvoje palaikyti agresyvią Rusijos poziciją, teisingai pamini, kad vienas iš didžiausiųmūsų nepriklausomybės iškovojimų yra žodžio laisvė. Tačiaujis užmiršta kitąšventą konstitucinę pareigą– ginti Tėvynę. Rusija pradėjo atvirą informacinį karąprieš visus, kurie nesutinka su jos įvykdyta agresija prieš Ukrainą. Pradėjo informacinį karą ir prieš Lietuvą. Mes turime pareigą gintis. Taip pat ir prieš p.Kaikarį, kuris šiame kare pasirinko Rusijos pusę. Todėl kiekvienas turi atsiminti Baudžiamojo kodekso 118 straipsnį:

„Padėjimas kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką

Tas, kas taikos metu padėjo kitai valstybei ar jos organizacijai veikti prieš Lietuvos Respubliką – jos konstitucinę santvarką, suverenitetą, teritorijos vientisumą, gynybos ar ekonomikos galią, baudžiamas laisvės atėmimu iki septynerių metų.“

Kaip šis straipsnis turi būti taikomas, turi atsakyti prokurorai ir VSD. Bet akivaizdu, kad šiandien gyvename tokiomis sąlygomis, kai kita valstybė intensyviai siekia veikti priešmūsų konstitucinę santvarką, gynybos (tame tarpe ir informaciniuose karuose) ar ekonomikos galią, o kai kas iš mūsų verslo yra pasiruošę jai padėti. Nesinori vartoti „penktos kolonos“ terminų, bet su apgailestavimu tenka prisiminti, kad istoriškai apie „penktas kolonas“ Lietuvoje pradėdavomekalbėti tik po to, kai tos kolonos pagalba būdavome okupuoti. Gal šį kartą verta apie tai pradėtikalbėti jau dabar?

2. Antra citata iš VSD ataskaitos, kuriai verta skirti ypatingądėmesį, yra ši:

„Savo interesams Baltijos valstybėseįgyvendinti Rusija siekia išnaudoti ir Vilniaus krašto problematiką. Kai kurių Vilniaus krašto lenkų bendruomenės lyderių veikla ir keliami reikalavimai atitinka Rusijos užsienio politikos tikslus. Rusijos ambasada Vilniuje išskirtinai aktyviai palaiko etniniu pagrindu suformuotųpartijųvienijimąsiprieš rinkimus, bendrą„aktualių“ problemųviešinimą“.

Nors VSD nesako, apie kuriuos lenkų bendruomenės lyderiustaip teigia, tačiauakivaizdu, kad tai teiginiai, kuriuos asmeniškai pats V.Tomaševskisvisiškai nesenai dar kartą patvirtino, kai,kalbėdamas apie naują Ukrainos valdžią, jis pasirinko ir išdėstė ne Varšuvos ir Vilniaus, bet Maskvos požiūrį, kad naujoji Ukrainos valdžia yra pavojingi nacionalistai ir beveik fašistai.

Keista, kad į šį VSD teiginį iki šiol niekaip nesureagavo premjeras A. Butkevičius. VSD tiesiogiai perspėja, kad vienas iš valdančios koalicijos partnerių vykdo tokią politiką, kuri atitinka Rusijos užsienio politikos tikslus, o socialdemokratai į tai atsako totaline tyla. Kuo toliau, tuo labiau tokia tyla darosi panašesnė į tylųbendradarbiavimą.

Bet dar labiau į šį VSD teiginįdėmesįturėtų atkreipti oficialioji Varšuva ir jos Užsienio reikalųministerija, kurios dėka per pastaruosius keletą metųVaršuvos santykiai su Vilniumi buvo paversti V.Tomaševskiopareiškimų įkaitais. Po šių VSD atvirų teiginių tenka konstatuoti, kad Varšuvos pastangomis V.Tomaševskiui suteikus „ypatingas teises“mūsų tarpusavio santykiuose, tuo pačiu Varšuvos–Vilniaus strateginiai santykiai buvo paversti Maskvos įkaitais. Šiandieniniųgrėsmių akivaizdoje yra dalykų, kuriuos santykiuose su Varšuva Lietuva turi ištaisyti, bet taip pat yra ne mažiau svarbių dalykų, kuriuos ir Varšuva turi ištaisyti.

3. Trečia citata iš VSD ataskaitos skirta Rusijos spectarnybų pastangoms diskredituoti svarbiausius strateginius energetikos projektus:

Dar kartą verta pacituoti dalį citatos, kurią citavau iš pat pradžių:

„Lietuvos vidaus ir užsienio politikai paveikti užsienio valstybės naudoja įvairius tiek minkštosios, tiek kietosios galios svertus. Valstybės saugumo departamentas nustatė /…/ taip pat tradiciškai buvo išnaudojami ekonominiai ir energetikos svertai, diskredituojami Lietuvos vykdomi energetinę nepriklausomybę suteiksiantys projektai, per užsienyjeveikiančius verslo atstovus buvo siekiama paveikti Lietuvos politikų sprendimus“.

Dar vienoje vietoje VSD vėlišsako savo susirūpinimą Rusijos spectarnybų pastangomis diskredituoti svarbius energetikos projektus:

„Rusijos žvalgybos tarnybas domina: /…/ strateginiai energetikos projektai, jų politinis palaikymas/nepalaikymas ir galimybės diskredituoti“.

Ko gero pirmą kartą savo viešose ataskaitose VSD taip primygtinai atkreipia dėmesį į tai, kaip Rusijos spectarnybosstengiasi diskredituoti Lietuvai svarbius energetinius projektus. Tai VSD konstatuoja, kalbėdamas apie tai, kąstebėjo ir matė 2013 metais.

Ir nors VSD tiesiogiai nepamini nė vieno konkretaus tokių diskreditavimo pastangų atvejo, tačiauprisimenant visus praėjusius 2013 metus negali nepastebėti, kad daugiausia viešai matomųpastangų, siekiant vykdyti tokią diskreditavimo veiklą, buvo siejama su Artūro Skardžiaus ir jo vadovaujamos komisijos veikla.

Nenustoja stebinti toks Skardžiaus „atkaklumas“, kai nepaisant jau ir anksčiaupačiai komisijai išsakyto VSD perspėjimo dėl Rusijos spectarnybųpastangų, nepaisant paties premjero viešaiišsakytoperspėjimoSkardžiui, nepaisant „Klaipėdos Naftos“ vadovų atviro įvardijimo, kiek pavojingos terminalo projektui yra nesustojančiosSkardžiaus pastangos diskredituoti šį ir kitus projektus, pats Skardžiusnesiruošia sustabdyti savo kenkėjiškos veiklos.

Tai,ką jis vadina „komisijos išvadomis“, yra popierius, nieko bendro neturintis su tyrimo metu gauta informacija. Dalis labai svarbios informacijos, nesutampančios su asmeniniu Skardžiauspožiūriu, yra nuslepiama. Pavyzdžiui, A. Skardžiusišvadose ir toliau bando melagingai teigti, kad terminalo statybos ir laivo nuomos finansinis modelis labai nuostolingas ir nuslepia, kad pasirinkto modelio pagrįstumą pastaruoju metu tikrino ir Valstybės kontrolė, ir dabartinės Energetikos ministerijos nusamdyti nepriklausomi auditoriai, ir Europos Komisijos ekspertai.Visi padarė tąpačiąišvadą, kad finansinis modelis yra pagrįstas ir atitinka pasaulinius standartus. Komisija buvo apie tai informuota, bet A. Skardžius savo išvadose tai nuslepia ir vis tiek bando teigti priešingai.

Išpradžių man atrodė, kad A. Skardžiui tiesiog neužtenkaišminties, patirties ir elementaraus politinio padorumo tokįtyrimą atlikti taip kaip priklauso –solidžiai ir objektyviai, bet kuo toliau, tuo labiau matau, kad už tokiųnesibaigiančiųpastangų slypi nesustojantis noras svarbiausius energetikos projektus tiesiog diskredituoti. Kaip sako VSD, to siekia ir Rusijos spectarnybos.

Nuo 2008 metų, suvokdami, kokiągrėsmę Lietuvai kelia mūsų energetinė priklausomybė, mes iš esmės ėmėmės pertvarkyti mūsų energetiką ir įgyvendinti visą eilę svarbių energetikos projektų,kurie iki tol buvo įgyvendinami tik žodžiais. Šiandieninė Rusijos agresyvi politika akivaizdžiaiįrodo, kad mes buvome teisūs. Mums daugelį dalykų pavyko išjudinti, gerai, kad dabartinėvaldžia tuos darbus tęsia. Kai pradėjomeįgyvendintididžiuosius projektus, susidūrėme su dideliu pasipriešinimu, kurio priešakystovėjo„Gazprom“, „Rosatom“ ir pats Kremlius. Matydavome jų tiesiogines pastangas, matydavome ir netiesiogines pastangas stabdyti projektus, išnaudojant savo įtakaslietuviškam verslui ar politikams. Mums pavyko apginti didžiuosius projektus nuo „Gazprom“, tikiuosi, kad pavyks apginti ir nuo Skardžiaus. Nors tuo turėtųužsiimti pati valdanti dauguma.

Tačiauneatmetu ir tokios galimybės, kad mes būsime priversti kreiptis į Lietuvos teisėsaugos institucijas tam, kad Lietuva būtų efektyviau apginta nuo to, dėl ko perspėja VSD – nuo Rusijos spectarnybųpastangų diskredituoti svarbiausius energetikos projektus ir nuo A. Skardžiaus, kuris tokiose pastangose aktyviai dalyvauja.

Rusijos agresija turi bent vieną naudingą dalyką– kaip ryškalas fotografijų gamybos procese, ji išryškinaviską, kas iki tol buvo tik nuspėjama. Kai daugelis dalykų išryškėja, reikia prisiminti garsiąjąR. Reigano frazę– nebijokime matyti to, ką matome. Taip ir mes šiandien–neišsigąskime pamatę, kiek daug yra pasiruošusių tarnauti ar jau tarnaujančių Maskvai. Tiesiog susitvarkykime gynybą. Ne tik karinę.


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

two × five =